3x3 krepšinio entuziastas J. Lekšas: apie kovą prestižiniuose turnyruose, triumfą olimpiadoje ir požiūrį į 3x3 krepšinį

2017-11-27

Krepšinis

Sporto Namai

Sporto Namai

„Sporto namai“, TV3 televizija ir LKF tęsia olimpine tapusios 3x3 krepšinio rungties populiarinimą Lietuvoje. Šį kartą savo patirtimi dalinasi 3x3 krepšinio entuziastas Jonas Lekšas. Kartu su Kristupu Žemaičiu, Justu Vazaliu ir Martynu Sajumi jis dalyvavo ne viename turnyre bei garsino Lietuvos vardą. Ketveriukė 2014 metais laimėjo jaunimo olimpiadą, o prestižiniame turnyre Katare, kuriame dalyvavo įvairių žemynų čempionai, liko treti. J. Lekšas pasakoja, kaip jis susidomėjo šia krepšinio rungtimi, kodėl nenorėjo, kad prie ekipos prisijungtų dabartinis Kauno „Žalgirio“ aukštaūgis Martynas Sajus ir ko trūksta Lietuvai, kad 3x3 krepšinis taptų populiaresnis.

Kaip susidomėjai 3x3 krepšiniu?

Pati pradžia turbūt buvo aštuonerių metų, kai kartu su Kristupu Žemaičiu ir Justu Vazaliu dalyvavome viename iš Kauno sporto halėje rengtų turnyrų ir be didelių problemų jį laimėjome. Vėliau dalyvavome ir kituose turnyruose ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Tiesą sakant, daugiau laimėdavome nei pralaimėdavome. Reikia padėkoti tėvams, kurie palaikė ir visur važiavo paskui mus, nors taip ir sugadindavome daugelį savaitgalių. Mes buvome kaip šeima – ne tik vaikai, bet ir tėvai.

Kada prasidėjo pirmos rimtesnės pergalės?

2013 m. Kėdainiuose vyko atranka į pasaulio čempionatą. Varžovai už mus buvo metais vyresni, o mes nebuvome laikomi favoritais. Prieš turnyrą mūsų A. Sabonio krepšinio centro komandos treneris D. Lubys pasiūlė į komandą pasikviesti Martyną Sajų. Šia mintimi mes labai nesižavėjome. Martynas turėjo duomenis, buvo tvirtai sudėtas, bet jam tuo metu trūko pradžiamokslio, iki 2012 m. jis neturėjo daug bendro su krepšiniu. Nors per sezoną jis nemažai patobulėjo, bet pasikviesti jo vis tiek nelabai norėjome. Nuo mažų dienų buvome įpratę žaisti trise, be keitimų. Visgi, jautėme, kad mums pradeda trūkti centimetrų, todėl galiausiai Martynas prisijungė. Viskas vyko netikėtai gerai. Nuo pat pradžių, jau atrankos į pasaulio čempionatą turnyre, pamatėme koks svarbus Martynas ir kaip viskas supaprastėjo gynyboje. Pusfinalyje netikėtai įveikėme metais vyresnius A. Sabonio centro auklėtinius. Užsiauginome sparnus, o juos, atrodė, kad greitai apkarpys amžini varžovai iš Š. Marčiulionio krepšinio mokyklos. Finale visas rungtynes atsilikome, bet pabaigoje stebuklingai pasivijome varžovus, o Justas Vazalis paskutinę sekundę pataikė tritaškį ir išplėšė pergalę. Taip prasidėjo mūsų tarptautinė kelionė į pasaulio čempionatą Džakartoje.

Kaip susiklostė išvyka į Džakartą?

Buvo likęs mėnesis iki kelionės į Indoneziją, o mes svarstėme, ką ten veiksime, nes varžovai bus metais vyresni, labiau subrendę. Guodė tai, kad su mumis kartu vyko treneris Dalius. Prieš kelionę visą mėnesį po treniruočių A. Sabonio centre dar pasilikdavome keturiese ir kartu su treneriu įsivedėme kelis derinius. Prisimenu, kad Sajui tai buvo viena iš pirmųjų kelionių lėktuvu. Juokėmės, kad neblogas krikštas keliauti 30 valandų. Atvykus sužavėjo ir priėmimas, ir aptarnavimas. Mūsų grupė nieko gero nežadėjo. Guodė nebent tai, kad iš 8 komandų toliau žengė 4. Į aštuntfinalį patekome, bet sužinojome, kad ten laukia JAV rinktinė. Pagalvojome, kad turėsime nors laisvą dieną po Džakartą pasidairyti. Taip galvojo visi, išskyrus mūsų trenerį. Jis pareiškė, kad JAV rinktinė – ne stebuklas. Paruošė žaidimo planą ir motyvavo mus. Tačiau iki atkrintamųjų varžybų JAV ekipa visuose mačuose pelnė po 21 tašką, o praleisdavo ne daugiau 5-ių. 
Jų žvaigždė Cliffas Alexanderis atrodė įspūdingai, jam buvo žadamas aukštas šaukimas NBA naujokų biržoje. Vėliau jis atstovavo Portlando „Trail Blazers“. Per mačą su amerikiečiais laikėmės žaidimo plano, kontroliavome situaciją ir visų nuostabai iškovojome pergalę. Po mačo supratome, kad 3x3 krepšinyje galime nuveikti daug. FIBA administracija taip pat žavėjosi mūsų tarpusavio supratimu aikštelėje, nes tuomet nedaug komandų žaidė su deriniais.
Visgi, pasaulio čempionate iškovoti medalių nepavyko. Kas nutiko?

Ketvirtfinalyje įveikėme ispanus, tačiau pusfinalyje mus sutriuškino argentiniečiai. Jiems buvome pralaimėję ir grupės etape. Argentiniečių komandą tada į priekį vedė G. Deckas, kuris 2016 metais su Argentinos rinktine žaidė Rio de Žaneiro olimpiadoje. Dėl trečios vietos mūsų laukė dvikova su rusais. Buvome palūžę psichologiškai. Negalėjome patikėti, kad nugalėjome JAV, bet žaisime tik dėl trečios vietos. Nenusiteikėme tinkamai rungtynėms ir jau tik žaisdami supratome, kad iškovoti trečią vietą pasaulyje tarp metais vyresnių žaidėjų būtų didelė garbė. Deja, supratome tai per vėlai ir buvome nubausti – pralaimėjome vienu tašku.

Po šio turnyro patekote į jaunimo olimpiadą. Ko tikėjotės iš to turnyro?

Taip, toks pasirodymas mums garantavo vietą 2014 metų jaunimo olimpiadoje Nandzinge. Tai buvo turnyras jau su bendraamžiais. Į ten vykome visai kitaip nusiteikę nei į Džakartą. Žinojome savo galimybes, per sezoną buvome gerokai patobulėję, o didžiausią pažangą buvo padaręs Sajus. Jautėmės lyg turėdami sieną prie savojo krepšio. Grupių etape iškovojome devynias pergales iš tiek pat galimų. Nesunkiai įveikėme aštuntfinalį, o ketvirtfinalyje laukė lenkai. Grupių etape jau buvome juos nugalėję, tačiau labiausiai gąsdino Lenkijos trys dvimetriniai žaidėjai. Laimėjome ir antrą kartą, nupūtėme juos savo tritaškių banga. Pakeliui į finalą dar nugalėjome rusus, o finale laukė Prancūzija. Juos grupių etape taip pat buvome nugalėję. 

Finale vyko bekompromisė kova iki paskutinių sekundžių. Kristupo tritaškis per pratęsimą įėjo į 3x3 metraščius, o su tuo beprotišku metimu tapome stipriausiais pasaulyje. Medalius tuomet mums užkabino pats Yao Mingas, skambėjo Lietuvos himnas, buvo tikrai nerealus jausmas.
Toks pasirodymas padėjo dar labiau įtvirtinti Lietuvos vardą 3x3 krepšinyje?

Po tokio pasirodymo sulaukėme įvertinimo ir tarp suaugusiųjų. Gavome kvietimą į prestižiškiausią 3x3 kasmetinį turnyrą pasaulyje, kuris rengiamas Kataro sostinėje. Ten atvyksta pasaulio, Europos, Azijos, Amerikos čempionai. Taip pat dalyvavo Kataro rinktinė ir mes – sulaukėme vardinio kvietimo. Prieš turnyrą iš mūsų vėl nebuvo tikimasi nieko ypatingo, FIBA norėjo pamatyti, kaip atrodysime tarp suaugusiųjų. Nors mums atvykus sulaukėme nemažai pašiepiančių kalbų, aikštelėje kovojome iš visų jėgų. Kilo didelis ažiotažas, kai pirmame mače nugalėjome Amerikos čempionus. Vėliau sekė pergalė prieš Europos čempionus. Grupėje žaidėme gerai, deja, pusfinalyje kritome prieš augalotus Kataro krepšininkus. Nors ir iškovojome trečią vietą pasaulyje, tačiau liūdėjome, kad negavome progos pasivaržyti su stipriausia pasaulio komanda – Novisad.


Ko reikia norint būti geru 3x3 krepšininku?

Svarbiausia, žinoma, krepšinio supratimas ir tinkamas situacijų skaitymas. Kaip seksis, priklauso ir nuo to, kokią taktiką pasirenka komanda. Pavyzdžiui, olimpiadoje mes laimėjome su vienu dideliu ir trimis mažiukais. Būna, kitos ekipos atsiveža tris bokštus. Tuo ir žavi 3x3 krepšinis, nes tai yra nenuspėjama sporto šaka. Daug kas priklauso ir nuo to, kaip gerai pažįsti savo varžovą. Šiandieniniame 3x3 labai akcentuojamas yra ir tritaškių pataikymas. Tokio stiliaus krepšinyje svarbu gerai išnaudoti individualias savybes, greitį, bet nemažai priklauso ir nuo sėkmės.
Ar ruošiantis turnyrams daug dėmesio reikia skirti taktikai, deriniams?

Tikrai taip. Be derinių žaidžia daug komandų, bet jos tik ir žaidžia. Jeigu nori laimėti, privalai turėti savo braižą, derinius, susitarti, kaip žaisi gynyboje, analizuoti varžovą. Jeigu to nepadarysi, nekontroliuosi daug įvairių dalykų, per daug kliausiesi sėkme, o tai – labai rizikinga. Nebent esi LeBronas Jamesas, tada derinių nereikia.

Kaip realu, tavo nuomone, Lietuva kažkada išvysti olimpiadoje?

Viskas yra realu, svarbu, kad būtų sistema. Jei eisime teisinga kryptimi, bus rengiami turnyrai, o žaidėjams suteiktos sąlygos žaisti bei tobulėti tarptautiniu mastu, vieną dieną tikrai turėsime savo komandą olimpiadoje. 

Ko trūksta Lietuvoje 3x3 krepšinyje? 

Net ir dabar kai kurie žinomi krepšinio visuomenės žmonės tebegalvoja, kad 3x3 krepšinis – neprofesionalus gatvėse žaidžiamas žaidimas. Reikėtų pakeliauti po turnyrus, o tada ateitų supratimas, kad tai profesionalus sportas, žaidėjai iš to gyvena. Kai pradėsime rengti turnyrus, kils ir žaidėjų, ir teisėjų lygis. Lietuvoje tikrai yra žaidėjų, kurie gali ne tik žaisti, bet ir laimėti. 

Sporto Namai
Parengė: Sporto Namai
Krepšinis

Rekomenduojamos naujienos