„Eurobasket“ užkulisiai – krepšinio čempionatas futbolo mieste

2017-09-16

Krepšinis

Paulius Jakelis

Paulius Jakelis

Į Turkijos megapolį atvykau prieš savaitę, čia šiuo metu vyksta Europos krepšinio čempionatas, kurio nugalėtojas paaiškės jau sekmadienį. Simboliška, kad dėl aukso kovos vos dviejų milijonų tauta Slovėnija ir keturis kartus gausesnė Serbija.

Palyginti vien Stambule šiuo metu gyvena beveik 15 milijonų žmonių. Įspūdingas skaičius, tiesa? Galbūt todėl Europos krepšinio čempionato dvasią šiame mieste galima pajausti tik pačioje arenoje, aplink ją ir kai kuriuose viešbučiuose. Nors esu labiau pažįstamas kaip futbolo pasaulio atstovas, tačiau krepšinis man nėra ir niekada nebuvo svetimas.

Augau Latvijoje, ten pradėjau lankyti krepšinio treniruotes ir svajojau vieną dieną būti krepšininku. Tai truko aštuonerius metus. Net pravardę turėjau tokią įdomesnę – treneris ir komandžiokai vadino tiesiog „Žalgiriu“. 

Dėl šio sporto buvau išprotėjęs. Nors gyvenau Jūrmaloje, tačiau per savaitę mažiausiai keletą kartų važiuodavau traukiniu į Rygą, ten kojomis iki arenos belsdavausi ne vieną kilometrą, kad tik sutaupyčiau vieną kitą centą. Kelias atgal iš Rygos su visais ėjimais ir važiavimais vėl užtrukdavo porą valandų, tad namo grįždavau labai vėlai. Gal ir nebūdavo labai saugu, tačiau tėvai puikiai žinojo – šito jaunuolio nesustabdys. No chance. 

Stebėdavau visas be išimties Rygos ASK ar „Barons“ rungtynes, ypatingai Baltijos krepšinio lygoje. Dvikovos su Lietuvos klubais man būdavo didžiausia šventė. Atvykdavau keletą valandų prieš mačą, kad tik galėčiau sumušti „pitakais“ su lietuviais krepšininkais, palinkėti sėkmės. Buvau toks etatinis arenos gyventojas, kad Steponas Babrauskas ar kiti Latvijoje tada žaidę lietuviai kartais patys prieidavo pasilabinti su išprotėjusiu vaiku. 

Krepšininku taip ir netapau, svajonė žaisti „Žalgiryje“ neišsipildė, bet vėliau porą sezonų darbavausi Kauno „Žalgirio“ krepšinio klube. Irgi neblogai. Komentatoriaus karjerą taip pat pradėjau nuo krepšinio – teko komentuoti ne tik RKL, NKL ir LMKL lygas, bet ir tris sezonus LKL. 

Nors dabar futbolas tikrai sulaukia daugiau mano dėmesio, tačiau per pastaruosius dvejus metus turbūt ant vienos rankos pirštų būtų galima suskaičiuoti mano praleistas Niujorko „Knicks“ rungtynes. Keliuosi naktimis, svaigstu dėl Porzingio ir Kuzminsko. Jeigu žaidžia labai vėlai, tuomet ryte atsisiunčiu įrašą ir peržiūriu valgydamas pusryčius. Man taip patinka. 

Gerai, intro gavosi ilgesnis nei planavau, bet dabar eikime prie esmės. Prieš mėnesį kiek netikėtai sulaukiau kvietimo komentuoti Europos krepšinio čempionato kovas per LRT radiją. Labai apsidžiaugiau, nes tai ne tik be galo įdomus renginys, bet ir nauja patirtis. 

Į Turkiją skridau neturėdamas išankstinių lūkesčių, kadangi tokio lygio krepšinio turnyre dirbti dar nebuvo tekę. „Ataturk“ oro uoste pasitiko vienas kitas „Eurobasket“ plakatas, tačiau tik tiek. Nepasakyčiau, kad kiekvienas atvykėlis iš karto turėtų pajausti oranžinio kamuolio dvasią. 

„Sinan Erdem“ arena, kurioje ir vyksta lemiamas Europos krepšinio čempionato etapas, nuo oro uosto yra nutolusi vos kelis kilometrus. Tai labai patogu tiek gerbėjams, tiek žiniasklaidai. Būtent todėl dauguma ir apsistojo kažkur netoliese. 

Tiesa, norint nuvykti paturistauti į Stambulo „Sultanahmet“ rajoną arba „Taksim“ aikštę, o tai fanams taip pat aktualu, tenka viešuoju transportu baladotis daugiau nei valandą. Jis dažnai būna pergrūstas, bet net ir tai gana neblogas variantas, nes vykdamas su metro ir tramvajumi išvengi spūsčių, kurių šiame megapolyje tikrai netrūksta. Piko metu su taksi iki centro tuos 20 kilometrų gali tekti važiuoti net kelias valandas. 

Žiniasklaidai organizatoriai atrinko tam tikrus media viešbučius, kuriuose apsistojus logistiniai dalykai palengvėja, nes yra organizuojamas nemokamas „media shuttle“ iki arenos, dažniausiai kursuojantis keturis kartus per dieną. Įprasta praktika tokiuose turnyruose. 

Pati „Sinan Erdem“ arena – išties moderni ir atitinkanti visus tokio lygio tarptautinio turnyro reikalavimus. Prie pagrindinio įėjimo įrengta fanų zona, kurioje būna organizuojami įvairūs žaidimai ir konkursai, šventinę atmosferą kuria galingi lazeriai. Jie matomi net ir gerokai nutolus nuo arenos.  

Pasimesti ar pasiklysti turbūt neįmanoma – ženklinimas arenos teritorijoje labai aiškus ir dėl to problemų nekyla. Labai aiškiai nurodyta, kur yra koks įėjimas, mašinų stovėjimo aikštelės, kur akreditacijų centras ar žiniasklaidos įėjimas. Saugumui irgi skiriamas didelis dėmesys – aplink areną nuolat patruliuoja gausios policijos pajėgos, stovi ne vienas ekstremaliems atvejams numatytas automobilis. Prie visų įėjimų įrengti metalo detektoriai, kruopščiai patikrinamas kiekvienas atvykėlis. 

Naudodamiesi proga kapeiką bando uždirbti įvairūs prekeiviai. Jie arenos prieigose kartais net gana įkyriai siūlo įsigyti čempionato atributikos – šalikų, marškinėlių. Nori kažką užkąsti? Ne bėda. Prašom, pirk riestainių. Klasika. 

Galbūt labiau patyrę kolegos ir turėtų kitokią nuomonę, tačiau mano įspūdis toks, kad žiniasklaidai arenoje sudarytos geros sąlygos: erdvios darbinės „press room“ patalpos, didelė spaudos konferencijų salė, adekvačiai veikiantis internetas, neblogai išplanuota „mix-zona“, kurioje iš karto po rungtynių kalbinami krepšininkai. 

Beje, iš vieno žurnalisto buvo pagrasinta atimta akreditacija už tai, kad šis „mix-zonoje“ nedavė ramybės krepšininkams ir su daugeliu žvaigždžių įkyriai bandė darytis „selfius“. Ar atėmė akreditaciją iš tikrųjų, lieka neaišku. Tiesą sakant, po Latvijos pergalės prieš Juodkalniją pats įsiamžinau nuotraukoje kartu su buvusiu komandos draugu Martinu Meieriu. Su juo 6-erius metus kartu žaidėme Jūrmalos sporto mokykloje. Kolega vėliau mane traukė per dantį ir sakė, kad tuoj liksiu be akreditacijos. 
„Alkanas žurnalistas – blogas žurnalistas“ – toks posakis egzistuoja ne veltui. Tačiau tikrai ne dėl to, kad gražiai rašytų, tokiuose turnyruose yra maitinami žurnalistai. Tiesiog toks yra FIBA reglamentas, kurio organizatoriai privalo laikytis. Pirmas dvi aštuntfinalio dienas ir pats arenoje praleisdavau po daugiau nei 13 valandų per parą. Nenuostabu, kad bene dažniausiai vartojamas gėrimas – kava. 

Rašantiems žurnalistams tribūna įrengta už vieno iš krepšių, televizijos ir radijo komentatoriams vietos geresnės – centrinėje tribūnoje prie pat aikštės. Matymas tiesiog idealus, kaip ir pridera. Darbą dar labiau palengvina ir kiekvienam prieš akis pastatyti planšetiniai kompiuteriai, kuriuose itin patogu sekti statistiką ir visą rungtynių eigą. 

Turbūt jau girdėjote, kad „Sinan Erdem“ arenoje kai kurie pasirengimo darbai buvo atliekami paskutinę naktį prieš aštuntfinalį. Nenuostabu, kad neišvengta ir nesklandumų. Pirmosiomis dienomis daug problemų turėjo radijo komentatoriai. Technikai nesugebėjo užtikrinti sklandaus signalo perdavimo, o tai reiškė, kad tiek man, tiek kai kuriems užsienio kolegoms diena susiklostė labai įtemptai ir kai tradiciniu būdu komentuoti nebebuvo įmanoma, visi sukomės, kas kaip galėjo ir sugebėjo. 

Prie technikų susidarė gyvos eilės. Jie tiesiog ėjo nuo vieno stalelio prie kito ir suprasdami, kad greitai situacijos neišspręs, kažką neaiškiai dėstė savo kalba.

Komentatoriams iškilo ir dar viena problema – pasibaigus rungtynėms keletą minučių jiems nesudaromos galimybės patekti į „mix-zoną“, nes, visų pirma, praleidžiami krepšininkai. Kadangi dalis komentatorių turi spėti pasikalbinti žaidėjus, dažnas atvejis, kad atėjus į „mix-zoną“ šaukštai jau būna po pietų – norimi krepšininkai išėję arba pokalbiai su jais jau įpusėję. 

Lietuvos žiniasklaidos delegacija Stambule buvo neabejotinai viena gausiausių, tačiau jos skaičius smarkiai sumažėjo mūsų krepšininkams baigus pasirodymą aštuntfinalyje. Ne vienas užsienio kolega vėliau reiškė nuostabą, kad Lietuva iškrito taip anksti. Panašias frazes tenka girdėti net ir dabar: „You are a basketball country, how is this possible?“, - dažniausiai klausia jie. 

Ne tik žurnalistų, bet ir sirgalių Lietuva turėjo daugiausiai. Bent jau aštuntfinalio etape tai tikrai. Gražu buvo žiūrėti į tą žalią tribūną. Gaila, kad šį vaizdą turėjau galimybę matyti vos kartą. 

Kalbant apie atmosferą, tai ji mane stipriai nuvylė. „Sinan Erdem“ arena talpina per 13 tūkstančių žiūrovų, tačiau dauguma aštuntfinalio rungtynių vyko tokioje tyloje, kad buvo galima girdėti krepšininkų tarpusavio pokalbius ir replikas. Kai kurių dvikovų metu išties susidarė įspūdis, jog tai tėra treniruočių pobūdžio kontrolinės rungtynės, o ne Europos čempionato atkrintamosios. 

Atgaiva sielai ir kūnui buvo Turkijos akistata su Ispanija. Tas rungtynes stebėjo apypilnė arena, o atmosfera buvo išties superinė. 

Abi pusfinalio rungtynes arenoje žiūrėjo po maždaug 5 tūkstančius žiūrovų. Manau, tai puikiai parodo, kad Turkija – toli gražu ne krepšinio šalis. Vakar specialiai nuėjau į prekybos centrą ir varčiau visus sporto dienraščius. Geriausiu atveju, koks nors nedidelis straipsnis apie Europos krepšinio čempionatą būdavo įgrūstas į kokį penktą puslapį, tačiau dažniausiai – dar giliau. 99 proc. turinio skiriama futbolui. 

Vieną vakarą apsilankiau UEFA Europos lygos futbolo rungtynėse tarp „Basaksehir“ ir „Ludogorets“. Šis Stambulo klubas laikomas vienu ramiausių Turkijoje – sąlyginai jauna komanda be rimtos fanų bazės. Bet... net ir ten žiūrovai sukūrė nepalyginamai geresnę atmosferą nei daugumoje Europos krepšinio čempionato rungtynių. 

Kita vertus, tai nestebina. Jeigu Lietuvoje populiariausia šalies komanda yra nacionalinė krepšinio rinktinė, tai Turkijoje žmonės dievina visų pirma savo mylimus klubus. Jei palaikai „Fenerbahce“, tai palaikai ir krepšinyje, ir futbole, ir kitur. Rinktinė jiems – antraplanis dalykas.

Pavyzdžiui, futbole Turkijos rinktinė beveik nežaidžia Stambule. Kodėl? Nes kyla didelių problemų. Jei rungtynės vyksta „Fenerbahce“ stadione tai ir didžioji žiūrovų dalis būna šio klubo gerbėjai, kurie tiesiog nekenčia rinktinės žaidėjų iš konkuruojančių klubų ir juos įžeidinėja, nušvilpinėja. Tai daug paaiškina apie pačią sporto kultūrą. 
Nuvykus į patį Stambulo centrą arba kitas žymias vietas – beveik nė ženklo apie vykstantį Europos krepšinio čempionatą. Apie tai byloja nebent viena įvairių rinktinių sirgaliai, pasidabinę komandų atributika.

Pabaigai papasakosiu apie transporto subtilybes ir paties nuotykius. Jau minėjau, kad kamščiai yra milžiniška Stambulo problema. Tuo įsitikinti teko ir pačiam. Siekiant išvengti kamščių, penktadienio dieną į centrą važiavau metro ir tramvajumi.

Gana įprastas vaizdas, kad kelionės metu prie tavęs prieina maži vaikai ir prašo paaukoti pinigų arba kažką nusipirkti. Bet... maža mergaitė važiuojant prie manęs pribėgusi atsiklaupė ant kelių, apsikabino koją ir pradėjo ją bučiuoti. Bandžiau atitraukti. Nepavyko. Ne taip ir paprasta. Galop išsivaduoti padėjo viena moteris, bet tada tokiu pat būdu buvo pradėta šantažuoti ir ji. Ne pats maloniausias jausmas ar vaizdelis... 

Paskutinis nuotykis – kelionė į pusfinalio rungtynes tarp Rusijos ir Serbijos rinktinių. Nuo mano viešbučio iki arenos yra 7 kilometrai. Galimos kelios kelionės opcijos, bet įprastai tas atstumas įveikiamas per 10 minučių su taksi arba per 40 minučių važiuojant autobusu porą kilometrų iki oro uosto, iš ten metro ir šiek tiek einant. 

Iš viešbučio išėjau iki rungtynių pradžios likus beveik trims valandoms, bet kamščiai buvo tokie kosminiai, kad autobusas gerokai užstrigo ir per dvi valandas taip ir neatvažiavo iki viešbučio. O atstumas nuo oro uosto – vos keli kilometrai. Viešbučio darbuotojai labai atsiprašinėjo, bet ant jų pykti neturėjau teisės – savo akimis puikiai mačiau per kiek laiko automobiliai nuvažiuoja šimtą metrų. Kartais pusvalandį, kartais – ilgiau.

Po beveik dviejų valandų laukimo pagaliau atvyko vienas iš kviestų taksi automobilių. Susikooperavome su keliais Rusijos rinktinės gerbėjais ir gerokai pastovėję kamščiuose atvykome į rungtynes šiek tiek pavėlavę. Visa laimė, kad nereikėjo komentuoti. Pamoka išmokta, sekmadienį iš viešbučio, ko gero, reikės išvykti dar auštant.

Paulius Jakelis
Parengė: Paulius Jakelis
Krepšinis

rekomenduojame