Juodieji Lietuvos futbolo demonai

2017-08-10

Futbolas

Paulius Jakelis

Paulius Jakelis

Aš myliu futbolą. Dievinu šį žaidimą ir neįsivaizduoju savo gyvenimo be jo. Mano gyvenimas jau ilgą laiką teka futbolo, o labiausiai – lietuviško futbolo ritmu. Turbūt tai ir yra keisčiausia. Dažnai net naktimis sapnuoju A lygos rungtynes ir galimus jų scenarijus.

Nuolat iš artimųjų ir draugų sulaukiu replikų, kad metas suaugti, persikelti į kitą sferą ir kopti karjeros laiptais, bet visada pagalvoju tą patį „fuck it – darau ir darysiu tai, kas patinka“. Kiek dar žmonių pažįstate, kurie pasakys, kad darbas Pakruojo „Kruojos“ futbolo klube teikė daugiau džiaugsmo ir emocijų nei darbas „Kauno Žalgirio“ krepšinio mekoje? Taip, aš toks. Ir man nėra gėda to pripažinti.

Mūsų futbole yra daug problemų, labai daug. Lietuviškam futbolui tikrai labai gerai tinka posakis, kad kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Futbole pradėjau dirbti turėdamas didelius rožinius akinius, tikėdamas jo švarumu, žmonių nuoširdumu ir meile futbolui.

Aišku, nereikėjo labai daug laiko, kad suprasčiau, jog viskas, švelniai tariant, yra kitaip. Tikrai nedaug žmonių, dirbančių lietuviško futbolo pasaulyje, išties myli šį žaidimą. Teko ir vis dar tenka sutikti tokių, bet jų – mažuma. Deja, bet dalis tikrųjų futbolo mylėtojų, kurie dirba sunkiai ir iš širdies, yra visiškame didžiųjų figūrų šešėlyje.
OK, užteks filosofuoti, juk čia ne „Bėdų turgus“. Tema, kurią noriu paliesti – skaudi. Tai – futbolo demonas. Lažybos.

Kai pradėjau komentuoti lietuviško futbolo rungtynes, vos po kelių mėnesių labai aiškiai supratau savo svajonę, kurią ne kartą esu išsakęs ir savo kolegoms.
Svajojau ne apie nuo žmonių lūžtančius stadionus, ne apie puikią infrastruktūrą ir ne apie klubus su tikru, šiuolaikišku valdymu bei vizija. Svajojau apie švarų futbolą. Svajojau, kad vieną dieną komentuosiu A lygos rungtynes ir žinosiu, jog žaidėjai tikrai stengiasi pasiekti pergalę, o ne atlieka eilinį numerį sudegusiame lėlių teatre.


Dar prieš kelerius metus tai buvo neįtikėtinai didelė problema. Prisiminkime Gargždų „Bangą“, prisiminkime Pakruojo „Kruoją“, prisiminkime dar keletą garsiai nuskambėjusių komandų. Nėra ko slėpti. Juodieji demonai buvo smagiai įsisukę į lietuviško futbolo planetą. Ne tik tada, bet ir dabar dažnai girdžiu pasakymus, kad „reikia uždrausti visokius „topsportus“ ir viskas bus gerai“. Juokinga. Taip kalbėti gali tik tie, kurie visiškai nieko nesupranta apie lažybas. Lažybos buvo ir bus. Galime uždaryti lažybų punktus, bet Lietuvoje niekas tikrai nepasikeis.

Pagrindinis veiksmas įprastai vyksta Azijoje, o turint reikiamus priėjimus galima užsidirbti labai solidžius pinigus. Tiesa, patys futbolininkai tėra įrankis, o už atliktą juodą darbą jie dažniausiai gauna kapeikas. Maža to, kartą „pasirašę“ susitepa visiems laikams. Teko girdėti ne vieną atvejį ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, kai po vieno tokio sutikimo vėliau žaidėjai yra šantažuojami ir privalo nešvarius darbelius tęsti prieš savo valią ir praktiškai už dyką. Taip ir prasideda nesibaigianti lažybų karuselė.
Iš vienos pusės suprantu žaidėjus – žinant mūsų futbolo finansinę situaciją, ypatingai tą, kuri buvo kiek anksčiau, nėra lengva, kai sulauki pasiūlymo per kelias valandas užsidirbti mėnesio ar net kelių mėnesių atlyginimą. Įsivaizduokite – jie atiduoda savo jėgas, savo jaunystės metus, tačiau negauna atlyginimo, neturi ne tik už ką nusipirkti „bucų“, bet ir nueiti į kiną ar tiesiog susimokėti už nuomą.

Labai gerai prisimenu vieno futbolininko pasakojimą, kad, žaisdamas dabar jau neegzistuojančioje Vilniaus komandoje, skolinosi pinigų iš draugų tam, jog galėtų sau ir merginai nupirkti ledų. Taip, yra buvę ir taip.

Natūralu, jog finansiškai silpnos lygos ir yra labiausiai pažeidžiamos. Tai tinka ne tik Lietuvai, bet ir daugeliui kitų šalių. Būtent į tokius lengvai pažeidžiamus žaidėjus ir taikosi įvairaus plauko „veikėjai“. Pradžioje viskas atrodo nekaltai – tokie „veikėjai“ ištiesia finansinę pagalbos ranką žaidėjui, įklimpusiam į skolas, kreditus ar panašiai, tačiau po savaitės ar mėnesio jis netikėtai sulaukia skambučio su žinia, jog teks „atidirbti“... Prie viso to pridėkime nebaudžiamumo faktą ir – vuolia! Juk jei tave Lietuvoje pagaus su keliais gramais žolės, gali sėsti už grotų, o manipuliuojant sporto rezultatais tau negresia NIEKAS. Tiksliau – negrėsė. Tik nuo šių metų Seimas kriminalizavo manipuliavimą sporto rezultatais. Geriau vėliau negu niekada.

Spėkit, kas skambino. O gi, „puikiai“ žaidusios komandos vyriausiasis treneris. Buvo piktas, susierzinęs, tonas nieko gero nežadėjo. „Reikia susitikti“, – sakė jis.
Man net plaukai piestu šiaušiasi pagalvojus, kokia tai buvo aukso gysla. Potencialiai šimtatūkstantinis pelnas ir JOKIOS rizikos. Ok, pagaus, na ir ką? Blogiausiu atveju „banas“ komandai, bet tik tiek. Savaime suprantama – tuo buvo naudojamasi labai plačiai ir nemažai žmonių iš to puikiai prasigyveno. Ne tik Lietuvoje.

Nesu skaitęs geresnės knygos lažybų tema nei visų laikų garsiausio match-fixerio Wilsono Raj Perumal „Kelong Kings“. Stipriai rekomenduoju. Skaitant ją darosi skaudu. Ypač tokiems kaip aš – mylintiems futbolą. Bet tai geriau nei vaikščioti su rožiniais akiniais. Beje, ten aprašytos ir kelios istorijos, liečiančios Baltijos šalių nacionalines futbolo rinktines.

Šiuo metu jis yra teisiamas Vengrijoje, tačiau bendradarbiauja su teisėsaugos pareigūnais, išdavė visą aibę kitų nusikaltėlių ir, tikėtina, pats išvengs rimtesnės bausmės.

Su juo pavyko susisiekti interneto dėka. Pastaruoju metu šis žmogus gana dažnai dalina interviu užsienio spaudai ir įvairioms televizijos laidoms. Iš jo sužinojau įdomių dalykų apie mano iš širdies mylėtą Pakruojo „Kruoją“, bet apie tai – kitą kartą. Šį kartą paminėsiu tik tai, kad net ir jį labai stebina tai, jog jau antrus metus iš eilės A lygoje nėra jokių įtartinų rungtynių. Beje, jis pažadėjo interviu ir man. Palikime tai ateičiai, bet bus įdomu.
Esu komentavęs ne vieną dešimtį labai įtartinų rungtynių Lietuvos A ir Pirmoje lygoje. Atmintinai žinodavau „keistus“ žaidėjus, kuriems staiga pradėjus plaukioti aikštėje tapdavo aišku, jog prasideda eilinis cirko numeris.

Kai kurie iš šių žaidėjų anksčiau ar vėliau sulaukė LFF bausmių. Kai kuriems pavyko iš balos išlipti sausiems. Kai kurie dar žaidžia, kai kurie – nebe. Tiesa, mano įsitikinimu, tarp bausmių sulaukusių futbolininkų buvo ir tokių, kurie tiesiog atsidūrė netinkamu laiku netinkamoje vietoje bei su lažybomis neturi nieko bendro.

Vienu metu buvo prieita tokia absurdiška situacija, jog komentuodamas rungtynes atsidarydavau lažybų biržą ir sekdavau nukrypimus nuo normos. 90 proc. atvejų akys neapgaudavo – rungtynės būdavo labai įtartinos ir, prasidėjus nelogiškiems judesiams rinkoje, aikštėje pradėdavo dėtis sveiku protu nesuvokiami, tiesiog neįtikėtini dalykai. Savo pastebėjimais pasidalindavau su LFF.
Vienas iš futbolininkų priėjęs prie manęs pasakė „tai ką, girdėjau, turėjai smagų pokalbį. Geriau nesikišk į tuos reikalus, bus lengviau gyventi.
Pabaigai palikau desertą. Tai prieš maždaug ketverius metus įvykusi istorija. Komentavau A lygos rungtynes. Jos buvo akivaizdžiai nešvarios, kai kurie mano „juodojo sąrašo“ žaidėjai atidavinėjo varžovams kamuolius vieną po kito, nebėgo gintis, darė viską, kad komanda praleistų įvartį. Tiesa, reikėjo praleisti ne vieną ir ne du įvarčius. Tai buvo farsas. Futbolo parodija.

Tikrai svarsčiau galimybę padėti ausines ir išeiti, kaip tai prieš kelerius metus padarė kolega Latvijoje, pasakęs viską, ką galvoja apie „Gulbenes“ fikserių pasirodymą, tačiau neišdrįsau. Baigiau komentuoti tas rungtynes, bet vienai komandai skyriau daug kritikos. Buvo už ką. Ypač kai kuriems žaidėjams.

Grįžau namo. Vakaras. Prisimenu kaip dabar – vakarieniavau. Matau – skambutis. Nežinomas numeris. Pakeliu. Spėkit, kas skambino. O gi, „puikiai“ žaidusios komandos vyriausiasis treneris. Buvo piktas, susierzinęs, tonas nieko gero nežadėjo. „Reikia susitikti“, – sakė jis.

Susitikom kitą dieną Kaune. Gyvo pokalbio akis į akį metu sulaukiau netiesioginių, bet labai aiškių grasinimų, kad, jeigu taip komentuosiu, nieko gero nebus. Buvau nepagarbiai vadinamas „vaikeliu“ ir taip toliau. Tai man buvo didelis smūgis. Nežinojau, ar noriu toliau komentuoti lietuvišką futbolą. Supratau, į kokį juodą, demonų kupiną pasaulį patekau.

Tada išsigandau. Apie šį pokalbį prasitariau tik savo vadovui ir keliems artimiausiems kolegoms. Norėjau likti futbole, nenorėjau kariauti. Buvo baisu.

Ir tai dar nebuvo pabaiga – po kelių dienų komentavau kitas A lygos rungtynes, kuriose žaidė visai kitos komandos. Prieš rungtynes tradiciškai bendravau su žaidėjais. Vienas iš futbolininkų priėjęs prie manęs pasakė „tai ką, girdėjau, turėjai smagų pokalbį. Geriau nesikišk į tuos reikalus, bus lengviau gyventi.“ Tada aš supratau, kas yra futbolas. Lietuviškas futbolas.

Ir labai džiaugiuosi, jog dabar kiekvienas iš mūsų galime mėgautis TIKROMIS ir NESUVAIDINTOMIS futbolo kovomis, kai žaidėjai atiduoda visas jėgas. Tokią A lygą matome antrą sezoną iš eilės ir man tai yra beprotiškai džiugu.

Paulius Jakelis
Parengė: Paulius Jakelis
Futbolas

rekomenduojame