Nuo sofos prie televizoriaus iki olimpinių žaidynių

2017-08-13

Krepšinis

Rytis Vyšniauskas

Rytis Vyšniauskas

Aš noriu jums papasakoti savo istoriją. Sporto komentatoriaus istoriją. Ji nėra tokia įspūdinga ir komplikuota kaip profesionalaus sportininko kelias, tačiau padės jums suprasti, kaip tampama sporto komentatoriumi Lietuvoje ir tuo pačiu geriau pažinti mane.
Visų pirma, tai viduje aš esu žaidėjas. Tai skamba kvailai, vaikiškai, nes aš niekada nebuvau nei labai talentingas, nei labai geras futbole ar krepšinyje. Vaikystėje lankiau treniruotes, bet treniruotis man buvo žiauriai nuobodu. Aš visada norėjau tik žaisti, varžytis, laimėti.
Per televiziją žiūrėdavau visas sporto transliacijas ir girdėdavau Liną Kunigėlį, Robertą Petrauską, Nerijų Kesminą... Aš norėjau būti ten kur jie. Nenorėjau kopijuoti, būti toks kaip jie, nes visada žinojau, jog galiu pavaryti ne ką blogiau.
Todėl nuo pat ankstyvos vaikystės dienas leisdavau futbolo ir krepšinio aikštelėse. Žaidžiau visur kur tik įmanoma: kieme, mokyklos salėje, mėgėjų lygose, manieže, stadione, 3x3 turnyruose. Gaila, bet ši mano aistra nelabai sutapo su fizinėmis galimybėmis ir aš triskart nusiplėšiau priekinį kryžminį dešinio kelio raištį. Būdamas pakankamai subrendęs supratau, kad žaisti aš nebegaliu, nes operacijos, skausmai ir visa kita nėra verta 6 taškų vidurkio Sostinės C lygoje. Tada atsigręžiau į savo seną svajonę tapti sporto komentatoriumi.
Komentuoti aš pradėjau dar mėtydamas kamuoliuką į mamos sumeistruotus krepšius, kuriuos matote nuotraukoje.
Vėliau komentuodavau veiksmą žaisdamas „FIFA“ ar „NBA“ žaidimus. Per televiziją žiūrėdavau visas sporto transliacijas ir girdėdavau Liną Kunigėlį, Robertą Petrauską, Nerijų Kesminą... Aš norėjau būti ten kur jie. Nenorėjau kopijuoti, būti toks kaip jie, nes visada žinojau, jog galiu pavaryti ne ką blogiau.

Svajonė buvo, bet neturėjau nė žalio supratimo, kaip tapti komentatoriumi Lietuvoje. Tuo metu aš studijavau Anglų filologiją LEU universitete. Iš tikrųjų žodis studijavau nelabai teisingas, netiktų ir žodis mokiausi. Lažybų punkte lankydavausi gerokai dažniau nei paskaitose.
Kol mano draugai vaikščiodavo į pasimatymus ir vakarėlius, aš žiūrėdavau Vitorijos „Caja Laboral“ ir Sienos „Montepaschi“ akistatas.
Turėjau neįtikėtinai daug laisvo laiko, kurį, be abejo, paskirdavau sporto transliacijoms ir kompiuteriniam žaidimui „Football Manager“. Jam nemažai laiko skiriu lig šiol. Aš atradau, jog nuo 7 valandos ryto iki 15 valandos yra tas laikas, kai rungtynių beveik nevyksta, tad jį pasirinkau miegui. O naktimis aš žiūrėdavau NBA, NHL, Brazilijos Serie A ir t.t. Kol mano draugai vaikščiodavo į pasimatymus ir vakarėlius, aš žiūrėdavau Vitorijos „Caja Laboral“ ir Sienos „Montepaschi“ akistatas. Manau, kad tikrai įdomiu komentatoriumi gali būti tik absoliutus sporto fanatikas. Tuomet pasiruošimas transliacijoms vyksta natūraliai, nes viską stebi, skaitai ir absorbuoji labai daug informacijos. Jei komentatoriui nėra labai įdomu, jis pasiruošia tik toms dviems valandoms per kurias komentuos, tai labai jaučiasi ir tai nėra gerai. Aš ir dabar esu išprotėjęs dėl sporto ir gyvenu vien juo. Ne todėl, kad toks mano darbas, o todėl, kad tokia mano aistra.

Žodžiu, 2013 metais „Viasat Sport Baltic“ skelbė konkursą, kurio nugalėtojas galėjo pakomentuoti Europos krepšinio čempionato rungtynes Italija-Turkija su Gediminu Reklaičiu. Konkursą aš laimėjau ir gavau pirmą progą paragauti tiesioginio eterio. Labai jaudinausi, bet patirtis buvo fantastiška, man labai patiko. O tuo pačiu ir užmezgiau svarbią pažintį su žmogumi, kuris vėliau man daug padėjo. Tačiau tai tebuvo vienos rungtynės, vienas kartas, po kurio man vėl teko grįžti į savo įprastą gyvenimą.

Tuo metu Lietuvoje vis daugiau sporto tapo pasiekiama internetinėmis transliacijoms. Atsirado ir poreikis surasti naujų komentatorių, tad internete buvo skelbiamas konkursas užimti NKL komentatoriaus vietą. Pamenu, kad man tai parodė pusbrolis ir pasiūlė išmėginti jėgas. Pavyko gerai pasirodyti ir čia, tad gavau šansą. Tai buvo rungtynės Šakiuose. „Zanavykas“ žaidė su „Mažeikiais“. Visi liko patenkinti mano darbu ir čia prasidėjo pirmieji žingsniai.

Aš važinėdavau po visą Lietuvą ir komentuodavau krepšinį bei futbolą. Už transliaciją gaudavau 50 litų, tačiau pinigai man nerūpėjo. Aš kaifavau nuo eterio, nuo darbo ir buvau labai laimingas. Grįžęs namo klausydavau savo įrašų, nes jaučiausi pats sau fainas. Dabar viskas yra kitaip, dabar aš savo įrašų klausau, nes ieškau klaidų, noriu tobulėti. Lygiai kaip ir sportininkai analizuoja savo pasirodymus.

Tais laikais mano auditorija būdavo labai kukli. Mama visada pagirdavo, ar duodavo pastabų, gaudavau dar vieną kitą atsiliepimą ir tiek. Dabar tenka sulaukti ir kitokių nuomonių, atsiranda nepatenkintų, sakančių, kad vaidinu labai kietą ir viską išmanantį, kažkam balsas nepatinka, kažkas mano, kad nesu objektyvus. Aišku, prie visko prisideda ir aktyvumas socialiniuose tinkluose, bet iš pradžių man skaityti neigiamus atsiliepimus apie save buvo skaudu, imdavau į širdį. Dabar aš tik pasijuokiu, o už gerą kritiką ir pastabas padėkoju. Tiesą pasakius, vienu metu jaučiausi tiek liaupsinamas ir mylimas savo aplinkoje, kad tikrai pradėjau per gerai apie save galvoti. Todėl pikti komentarai tik padėjo laiku nusileisti ant žemės ir nustoti svaigti.
Internete komentuoti sekėsi gerai, žmonės jautė mano norą ir pastangas, tad greitai gavau šansą televizijoje su LKL. Tai ir tapo mano didžiuoju tramplinu. Praėjo labai ne daug laiko ir 2016-ųjų vasarą turėjau garbę komentuoti Europos futbolo čempionatą bei Olimpines žaidynes. Du labai stambius sporto renginius. Šiemet laukia dar viena nauja patirtis, kelionė į Europos krepšinio čempionatą ir darbas ten. Komentuoti Lietuvos rinktinę yra ir malonumas, ir didelė atsakomybė, nes čia esi po padidinamuoju stiklu, o jei nepatiksi, žmonės atitinkamai sureaguos. Tiesa, to visiškai nebijau ir net širdžių komentatoriumi būti nesiruošiu. Nesu ir nebūsiu tas, kuris eteryje tampa sirgaliumi ir nustoja objektyviai vertinti įvykius aikštelėje. Jei teisėjai nesušvilps žingsnių Valančiūnui, aš taip ir pasakysiu.

Esu labai laimingas tinginys, pavertęs savo beprotišką aistrą pragyvenimo šaltiniu. Ir kas dabar pasakys, kad visą gyvenimą spoksodamas į televizoriaus ekraną bei žaisdamas kompiuterinius žaidimus laiką leidau veltui?
Rytis Vyšniauskas
Parengė: Rytis Vyšniauskas
Krepšinis

rekomenduojame