Ramios bitės ramiai dūzgia

2017-08-14

Krepšinis

Karolis Jachimavičius

Karolis Jachimavičius

„Mums reikia išsiaiškinti atsakomybes", prieš šitą mačą kalbėjo Adomaitis. Lyg tai ne jis, o žaidėjai patys turi nuspręsti, kas ką blogai daro ir pasiskirstyt vaidmenis, pabadyt pirštais, pabart žioplą, paskatint kovingą. Pasiaiškinkim šiandienos atsakomybes - kas kaltas, kad rezultatas yra toks geras.

Pirmiausiai, prancūzai su lietuviais apsikeitė vaidmenim. Prancūzijoj lietuviai bėgo kaip studentai, kuriems garbė pasimokyt iš komandos stumiančios kaip lokomotyvas, tik kopijavo greitą ir kietam žaidimui ir nebuvo jam pasiruošę. Kaune prancūzai prisiėmė akademikų rolę, kaip išmąstyti kokią sėkmingą formulę, o gavę kelis taškus pradžioj dar gavo ir tris greitas Fournier baudas.

Bet ne vien dėl to Lietuva laimėjo. Pirmiausiai, pagaliau Motiejūnas išėjo ne kaip terminatorius mesijas, kuris šaudys iš dviejų rankų vienu metu ir darys visus klaidinančius judesius per vieną klaidinantį judesį. Kiek nusileidęs ant žemės ir atvėsęs, jis sukosi ramiai ir užtikrintai, netgi tas jo netaiklus kablys pirmam kėliny buvo normalus. Bet jis dar šiek tiek griūna nuo nuovargio eidamas, jau antram ketvirty atsileido ir bandė prakišt pasą lyg gynyba būtų iliuzija, o gynyboj nesistengė įdėt energijos, po susikeitimų ne kartą paleido žmogų. Juda aikštėje, bet dar nebėgioja. Stovėdamas vietoj pasus atidavinėja gerai.

Su ramybe ateina ir greitis, ir kovingumas. Antram ketvirty rinktinė nustojo dvejones, kurios iki šiol laikėsi - „ ar gerai mes čia viską keičiamės?" - ir gynėjas susikeitęs išėjo gintis prieš centrą. Kažką reikėjo daryti. Taip prasideda pasitikėjimas savimi ir kelionė į susikalbėjimą. Kad kažkas nori apsiginti ir pradeda nuo to, ką turi - artimiausiai esančio žmogaus. Tą patį trečiam ketvirty padarė Valančiūnas, iššokdamas prieš de Colo kairėj pusėj kampe ir prancūzų tėkmė buvo iškreipta. Kuzminskas, vienoj atakoj praleidęs progą kliudyt Layberie dėjimą, kitoj atsiplėšė nuo žemės ir blokavo pasyvų Diaw metimą, minia suošė kaip nuo LeBrono „chase down" prieš Iguodalą, Kairys suvaidino pražangą kaip Clintas Eastwoodas, puolime įkišo savo kūną pasiimt kamuolį, Kuzminskas dar kyštelėjo ranką išmušdamas kamuolį gynyboj... Vieni maži svarbūs dalykai vedė prie kitų.

Taigi, gynyboj rinktinė pagaliau atrado norą apsiginti, ne vien todėl, kad treneris liepia. Bet liko ir senų problemų. Kaip Lekavičiaus jaudinimasis viską daryt staigiai. Jis net stovi staigiai. Prieš kroatus jau buvo pasileidęs, kaip pasakyt, ballint, bet prieš prancūzus vėl išleidęs kamuolį iš rankų pasui elgdavosi lyg jį vis dar turėtų. Panašiai, kaip Kuzminskas, kai kartais išmetęs kamuolį žiūri apsnūdęs į lanką kaip į akvariumą. Su uždelsimu. Ne lyderis yra Lekavičius, bet komanda į jį kreipia galvas. Tą buvo galima pamatyt antro ketvirčio pabaigoj, kai prancūzai išsiveržė. Lekavičius buvo su kamuoliu, komanda jo laukė. Ir ne Isaiah Thomasas jisai, galintis prirident metimų po kontakto. Kai bandė trečio pabaigoj iškišt kamuolį per nugarą Valančiūnui, buvo greitai nukenksmintas, nes „vis tiek jis turbūt nemes". Ketvirtam kėlinį metė iš po krepšio su tokiu mediškumu lyg tai darytų į rungtynes įmestas krepšinio mėgėjas Bastianas Schweinsteigeris.

Motiejūnas rado ramybės, gal ras jėgų tvirčiau žeme eit ir Lekavičius. Kuzminskas įprato imtis atsakomybės, bet vien iš jo nuolat „ant kamuolio griežiamų dantų" matyt, kad į vaidmenį jis neįsikerta. Tuo labiau iš žaidimo. Tas epizodas prieš Tillie pirmam ketvirty, kai iš džiaugsmo, kad liko prieš smulkoką varžovą, sutrepseno ir taip susigadino patogią poziciją. Arba jo metimas beveik pačioj pabaigoj, kai vikriai apsukęs varžovą ir palikęs sau už nugaros nesugebėjo jo užbaigti. Griežia dantį ant jį vadinančių Kuzminkštu, bet jo dėjimai yra minkšti, o paėmęs kamuolį žaisti nugara nusprendžia, kad viskas bus gerai, dabar yra ta akimirka, kai jis persilauš. Bet alkio tai neturi, pamiršta, kad krepšys dugno neturi. Ne lyderis ir jis.

Lyderis yra Valančiūnas, šiandien neišsitaškęs už savo vaidmens ribų. Jis pirmas bosija ant suoliuko. Sunkiose situacijose prityla, bet būtent jo balsas yra ryškiausias.
Nuotrauka: : Fotodiena
Pamažu įsisnaiperiauja Gecevičius, kuris iki šiol turi panašių problemų, kaip Valančiūnas - šiek tiek atsitraukia ir pasisuka, kai nepataiko, nepratęs suėst tritaškiais. Todėl labai svarbus buvo jo tritaškis ketvirtam kėliny iš kairės, su į jį besisiurbiančiu gynėju. Dažniausiai nepataikęs jis elgiasi „ na, kitą kartą", jam reikia persijungt į „dabar". Jei dar pradėtų gintis nesimėtydamas, iš vis gerai būtų.

O Kalnietį visada įdomu žiūrėt, nes jis kaip kaleidoskopas, niekad negali nuspėti, kokių vaizdų jis išmes. Tai sugebės sudegint fermos dydžio erdvę kairėj, nes jam dabar nefaina veržtis į kairę (antras ketvirtis). Tai pames visus driblingo įgūdžius apsidžiaugęs, kad rado laisvą erdvę palei baudą ir pradės trankyt irklu (paskutinės minutės), tai dar kitoj atakoj jau sugebės supaisyt gynybą ir net ras vietos įmest su pagąsdinimu pasui. Kalnietis - visos krepšinio spalvos.

Sveikinu visus su pergale. Ar tai buvo graži pergalė? Rami pergalė su vaisiais iš mažų kovingumo investicijų. Tai nebuvo prancūzų suėdimas. Kuris su nurimusiu Lekavičium ir alkanu Kuzminsku įmanomas ir čempionate.
Karolis Jachimavičius
Parengė: Karolis Jachimavičius
Krepšinis

rekomenduojame