Kaip Čingischanas per Aziją

2017-08-18

Krepšinis

Karolis Jachimavičius

Karolis Jachimavičius

Dažnai po komentarų keikiamas, siunčiamas ir deginamas išteptas derva, aš savęs paklausiu - ko nori sirgaliai? Ko jie nori? Nekalbant apie pagrindinį šios dienos žaidimo aspektą - kad per gyvenimą būtų galima eiti kaip Čingischanui per Aziją, taip, kad net Milaknis įridena gražų „lay up'ą“. Čia sirgalius skiriu nuo aistruolių. Aistruoliai aistrauja, sirgaliai serga.

Sirgaliai, kuriems krepšinis yra religija, nori vienybės jausmo, susitapatinimo su dievaičiais, absoliutaus jų neklystamumo. Iki šiol gaunu klausimų apie prieš daugiau nei trejus metus pasibaigusią internetinę laidą „Įžengsiu į aikštę“, kurioje garsiausiai nuskambėjo mano klausimai Javtokui ir Jankūnui, kokiais medžiais jie rinktųsi būt. Minutė prieš man to paklausiant Jankūno, parašus gavę sirgaliai Jankūnui šnekėjo, kad jis jiems dievas. Dievas neklysta, Dievas yra visur, taip buvo visados, ir bus per amžius. Abejoti dievo žodžiu ar veiksmu yra erezija. Būtent taip man yra komentavęs vienas sirgalius: „Kada tu užsičiaupsi su savo erezijomis?“. Šitie sirgaliai eina ne į areną, o į mišias, kur tikisi visagalio stebuklo ir absoliučios tiesos pergalėje. The winner takes it all. Kam tos krepšinio analitikos? Jos tik užgniaužia emocijas šaltu protavimu: gerai - blogai. Nei džiaugtis, nei verkt - analitikos emotikonas yra :|. O aš ne tik neliečiamybės nepaisau, dar iš to šou darau, šaipau juos.

Gudaitį, pavyzdžiui. Jeigu jam nepavyksta staigiai prinešt kamuolio iki lanko, tolimesnis metimas atrodo taip lyg kambario langą jis atidarinėja išlauždamas gabalą durų. Ne pats elegantiškiausias krepšininkas. Bet džiugina jis ir mane. Nes turi Shaqišką-Dwight Howardišką instinktą žaist į lanką, turi sprogumo kojose, ko dažnai trūksta Valančiūnui. Patempia savo užpakalį.

Valančiūnas gerai jaučiasi prieš silpnesnes komandas. Jam tik duok pamėtyt prieš rumunus, iškart atranda savy abi puses, apie pauzes jam nebereikia galvot, liejasi savaime, atsiranda daugiau minkštumo metime. Šiandien kelmas vėl tapo talentu, į gerą besivystančiu žaidėju. Tą matėm ir prieš Kroatiją, kai buvo ta reta diena, kai jis ne vilkosi, o bėgo lyg niekad nebūtų stingęs. Tendencija gera, ar talentas vystysis, dar galėsim žiūrėt. Baudų metimus po nesėkmės prieš kroatus Valančiūnas taip pat atradęs iš naujo. Švelniai leidžia kaip kūdikį ant pagalvės. Gražu.
Kairiui kartais reikia kelio ženklo kad ant žmogaus būtų kelio ženklas kurioj vietoj užsiimt poziciją!
Gražiausias rungtynių epizodas - 59 ir 60-tas taškai, kai Kuzminskas dėjo per žmogų. Gerai, kad paklausė mano patarimo ir išėjo į aikštę daugiau paėst. Kai jis varėsi kamuolį link krepšio, jau buvo aišku, kad bus kažkas gero, nes pagaliau atleido kamuolį nuo savęs. Jo įprotis yra varytis kamuolį arti savęs, saugot kamuolį kaip motina saugo lepūnėlį, šitam epizode atsipalaidavo, įjungė „ballerio“ driblingą, pajuto visą savo kūną ir bam! Kuzkietas! Ne Kuzminkštas! Kaip tai padaryti kitiems? Drąsos reikalas. Drąsos žaisti, atradimo savyje dieviškumo.
A-a-a, nesakiau, kad Kuzminskas dievas, kad atrado savyje siekį tobulėti. Kita ataka - Kuzminskas vėl bam savo raumenim, liko tik išleist tą garsą, kai numeti iškeltą štangą ir demonstruoji raumenis. Pakietėjęs buvo ir po stovyklos, pamiršau praeitą kartą paminėt, žymiai agresyviau ir rezultatyviau kovoja dėl atšokusių kamuolių, ruošiasi NBA likti.

Deja, suderint prasiveržimus su tritaškių pojūčiu Kuzminskui dar neišėjo. Pirmam ketvirty buvo momentas, kai po Lekavičiaus netaiklaus metimo, Lekavičius jį išmetė prie tritaškio Kuzminskui, bet šis pritrūko ugnies iškart užkurti pavojingą momentą. Ta ataka, kai Ulanovas pusę sekundės praleido spręsdamas, ką čia sucentravus. Ach tas, Edgaras „kaip vargą vargti“ Ulanovas... Panaši situacija pasikartojo po Kuzios dėjimų antroj pusėj, kai Mindaugas gavo kamuolį dešinėj pusėj. Ar tai mest, ar tai veržtis, kaip greitai pajaust ir išnaudot erdves? Su drąsa žaist. Neįsikibt kamuolio, daryt taškus.
Bendžius šiandien sugebėjo suderinti ir savo sprendimą rinktinėj jokiu būdu neužsigaut į kokią alkūnę ir taškus.
Kas atidžiai žiūri žaidėjus ir kokį judesį jie juda, šiandien pastebėjo ir ramesnius Lekavičiaus veiksmus, tvarkosi Lukas (be priesagos ut) su savo skubrom. Nebeįsivėlė į savo paties „lay up'ų“ labirintą po katastrofiško epizodo prieš prancūzus ir neišsigando klaidos, toliau tiria galimybes ir randa opcijų.

Pagaliau sugijo Marius Grigonis. Išėjo į aikštę Bendžiui parodyt, kaip reikia konkuruot, kibo į atlapus centrams, kovojo dėl kamuolių iš už nugaros, o komanda jį priėmė lyg nebūtų buvęs iškritęs. Kai jis paimdavo kamuolį, kreipdavo į jį dėmesį ir klausydavo. Nors nėra taiklus, bet jau įsitvirtinęs, kaip rinktinės įžaidėjas. Limpa komandoje. Bendžius šiandien sugebėjo suderinti ir savo sprendimą rinktinėj jokiu būdu neužsigaut į kokią alkūnę ir taškus.

Motiejūnas šiandien išėjo nusiteikęs įsitvirtinti Motiejūno pozicijoje. Pirmose atakose kojas dar nešėsi rankose, tačiau vėliau gynėsi kaip didelis, pradėjo bėgiot. Dar kiek nepatenkintas dėl krūvio, žaidimas jam daugiau darbas nei azartas, bet brenda, purtosi pelenų sluoksnį nuo savo aukso.

Šiandien tikrai į sirgalių ir aistruolių žinynus save įsirašė Evaldas Kairys, nebebus tik šmėkštelėjęs vardas. Antram ketvirty parodė, kad yra ne tik ilgas, blokus gaminantis, kai kamuolį į rankas padeda, iš šuolio nupūtė metimą. Ketvirtam ketvirty dar ir „put backą“ įdėjo. Matyt, kad gynyboje karštas, turėtų daug švilpukų, bet gal per porą metų atsistos tvirtai ir lanksčiai ant kojų.

Šitas Kairio apibūdinimas sirgaliams turbūt sueitų, nes be pašaipų. Kairiui kartais reikia kelio ženklo kad ant žmogaus būtų kelio ženklas kurioj vietoj užsiimt poziciją! Pabandykit, sirgaliai. Žaidėjai iš tikrųjų nori, kad būtų 2,8 milijono trenerių. Kuo daugiau pasvertos kritikos, tuo visam krepšiniui geriau.
Karolis Jachimavičius
Parengė: Karolis Jachimavičius
Krepšinis

rekomenduojame