Lietuvos rinktinės ciklas: žaidžia ne treningas, o futbolininkai

2017-10-09

Futbolas

Paulius Jakelis

Paulius Jakelis

Sekmadienio rungtynėse Vilniuje su Anglijos rinktine Lietuvos futbolininkai parodė, kad gali rimtai priešintis bet kuriam varžovui, tačiau jokios įtakos tunyro lentelėje neturėjęs susitikimas užglaistyti skaudžios realybės nepadės.
 
Skambiai ir ambicingai atranką pradėję lietuviai, žvelgiant tik į sausą statistiką, sužaidė antrą prasčiausią atrankos ciklą per visą šalies futbolo istoriją. Per dešimt mačų iškovoti vos šeši taškai, užimta penktoji vieta grupėje lenkiant tik Maltą ir įvarčių santykis 7:20. Liūdna.

Simboliška, kad prasčiausias rezultatas buvo pasiektas atrankoje į 2002 m. pasaulio čempionatą. Tada Lietuva, kuriai vadovavo Stasys Stankus ir Julius Kvedaras, surinko vos du taškus bendru įvarčių santykiu 3:20. Esu tikras, šio antirekordo nepagerinsime niekada. Tai tiesiog neįmanoma.

Niekada nepritarsiu tiems, kurie sako, kad lietuviai nemėgsta futbolo. Lietuviai myli futbolą. Yra daugybė žmonių, kurie stebi Anglijos, Ispanijos, Vokietijos ir kitus čempionatus, skaito naujienas, žino visus perėjimus ir panašiai. Deja, Lietuvos futbolas kol kas neužsitarnavo žmonių meilės ir pasitikėjimo, bet tai nereiškia, kad žmonėms nerūpi futbolas.  

Mano nuomone, Igoris Pankratjevas, buvęs Lietuvos rinktinės treneris, su žemėmis buvo maišomas perlenkiant lazdą. Didžiausia šio trenerio problema buvo net ne pats žaidimas ir rinktinės rezultatai, bet komunikacijos įgūdžių trūkumas. Tai stipriai kišo koją bendraujant su žiniasklaida ir formuojant bendrą įvaizdį, kuris šiais laikais yra labai svarbus.  

Nuotrauka: : Fotodiena/Paulius Peleckis
Treningas? Velniop tą treningą, koks skirtumas, ne treningas žaidžia ir tikrai ne tai yra esmė. Taip, ir man gerokai labiau imponuoja pasitempusio ir solidaus Edgaro Jankausko įvaizdis, tačiau aikštėje rungtyniauja ne treningas ir ne kostiumas, o žaidžia futbolininkai. Deja, žvaigždžių iš „Premier“ lygos ar „La ligos“ mes neturime, tad nepaisant apdaro, treneriui tenka verstis su labai ribotais resursais.   

Bet kuriuo atveju, Edgaro Jankausko atėjimas į rinktinę buvo tarsi gaivaus oro gurkšnis. Kitoks mentalitetas, kitoks požiūris į futbolą, naujas, jaunatviškas trenerių štabas ir šviežios idėjos. Dar pridėkime teigiamą naujojo trenerio įvaizdį ir to užteko, kad žmonės vėl atsisuktų į Lietuvos futbolo rinktinę bei ją palaikytų. Šios permainos buvo būtinos, nes su buvusiu rinktinės štabo įvaizdžiu žengti į dar vieną atrankos ciklą būtų buvusi tikra LFF savižudybė. 

2015 m. pabaigoje prie Lietuvos rinktinės vairo stojęs Edgaras Jankauskas pradžioje priminė burtininką. Sirgalių simpatijas naujasis rinktinės vedlys dar labiau užsitarnavo fundamentaliai skirtingu požiūriu į patį rinktinės žaidimą. Tai buvo esminis skirtumas nuo jo pirmtako. 

Labai gerai prisimenu vieną savo darytą interviu su Edgaru prieš jo debiutines rungtynes Rumunijoje. Tai, su kokiu tikėjimu ir kokiomis degančiomis akimis jis tuomet kalbėjo, man paliko didelį įspūdį. Kelios frazės iš to pokalbio man įstrigo visiems laikams ir ne tiek dėl pačių žodžių, bet tai, kaip jie buvo ištarti. Tai buvo pasakyta žmogaus, kuris šimtu procentų tiki, kad gali tai įdiegti savo auklėtiniams.

„Jeigu gali žaisti į priekį – žaisk į priekį, jeigu gali suktis pirmyn – sukis pirmyn“ - Edgaro Jankausko žaidimo filosofiją iš to pokalbio geriausiai iliustruojanti frazė. 

Nuotrauka: : Fotodiena/Žygimantas Gedvila
Nepaisant įkvepiančių žodžių, po sėkmingų atrankos rungtynių su Slovėnija, Škotija ir Malta visa trenerio magija staiga išgaravo bei teko stoti į akistatą su skaudžia futbolo realybe. Sekė pralaimėjimų virtinė Slovakijai, Anglijai, Škotijai ir Slovėnijai. Tada lygiosios Maltoje ir dar vienas pralaimėjimas anglams. Kai kurie iš šių pralaimėjimų išties buvo beviltiški, ypatingai išskirčiau pasirodymus Slovėnijoje ir Slovakijoje, kur mus sutriuškino 4:0. 

Ar po sėkmingo starto Edgaras Jankauskas staiga tapo prastesniu treneriu? Ar mūsų futbolininkai staiga pamiršo, kaip reikia žaisti? Ne. Tiesiog mūsų galimybės yra labai ribotos. Žaidėjų resursai yra pirma ir didžiausia Lietuvos futbolo rinktinės problema.

Pasižiūrėkime, kur žaidžia mūsų rinktinės lyderiai – Arvydas Novikovas ir Fiodoras Černychas rungtyniauja Lenkijos „Jagiellonia“ klube. Kas yra „Jagiellonia“ Europos futbolo kontekste? Geriausiu atveju stiprus vidutiniokas, komanda, niekada nežaidusi UEFA turnyrų grupių etape. Bet net ir čia tas pats Arvydas, kurį drąsiai galime vadinti vienu kertinių rinktinės žaidėjų, ne visada rungtyniauja po 90 minučių. 

Lukas Spalvis kovoja dėl minučių antroje Bundeslygoje, analogiška situacija su Deivydu Matulevičiumi Škotijoje. Mūsų vidurio gynėjai Tomas Mikuckis ir Edvinas Girdvainis žaidžia antroje pagal pajėgumą Rusijos lygoje.

Okay, džiugina Vykintas Slivka, nuolat rungtyniaujantis Škotijos „Premier“ lygoje ir solidžiu žaidimu išsiskiriantis net prieš šios šalies grandus „Celtic“ ar „Rangers“. Kita vertus, Edinburgo „Hibernian“ irgi nėra top klubas. Vytautas Andriuškevičius sėkmingai savo talentą demonstruoja MLS lygoje, tačiau žaidimas Amerikoje, vargu ar į naudą Lietuvos rinktinei. Kelionės, laiko juostos, tai – didelė problema, to neslepia net ir pats žaidėjas.

Nuotrauka: : Fotodiena/Eglė Mačiulskytė
Rinktinėje taip pat turime futbolininkus iš Izraelio, Kazachstano, Čekijos aukščiausių lygų, tačiau tai toli gražu nėra aukščiausio lygio čempionatai. Ir aš net nekalbu apie Lietuvos futbolo A lygą, kurios žaidėjų rinktinėje netrūksta. Ar jūs įsivaizduojat, ką reiškia prie A lygos tempo įpratusiems žaidėjams lenktyniauti su reaktyviniais anglų futbolininkais? Čia net ne su šakėm prieš tanką stoti, o kur kas rimčiau.  Todėl aš lenkiu prieš juos galvą už sekmadienio rungtynes su anglais, kai jie mums leido patikėti, kad gali iškovoti bent tašką ir, tiesą sakant, buvo arti to. 

Rašydamas apie futbolininkus ir jų klubus aš jokiu būdu nesiekiu jų žeminti ar sumenkinti to, ką jie sunkiu darbu pasiekė. Tiesiog pasižiūrėjus į atstovaujamus klubus, žaidybines minutes, tampa labai aišku, kodėl mums šiuo metu yra sunku, beprotiškai sunku konkuruoti ne tik su Anglija, bet ir tokiomis rinktinėmis kaip Slovakija, Slovėnija ar Škotija. 

Kad ir tie patys škotai, kuriems Vilniuje stipriai nusileidome. Lietuvoje jų startinėje sudėtyje pasirodė šeši Glazgo „Celtic“ futbolininkai reguliariai rungtyniaujantys UEFA Čempionų lygos grupių turnyre. Kiek tokių žaidėjų turime mes? Neturime nė vieno, kuris ragautų bent UEFA Europos lygos duonos. 

Mane tikrai šokiravo, kai sužinojau, kad po rungtynių Maltoje mūsų rinktinės žaidėjai buvo apmėtyti žiebtuvėliais. Šlykštu tai skaityti, manau taip galėjo pasielgti tik visiškai neadekvatūs ir nuo sveiko proto nušokę „gerbėjai“. Dėl situacijos mūsų futbole yra kalti ne rinktinės žaidėjai ir ne treneriai. Kaltinti futbolininkus būtų galima nebent dėl atsidavimo ir noro stokos, tačiau man asmeniškai neatrodė, kad Maltoje mūsų vyrai būtų išėję po parką pasivaikščioti. Jie atidavė visas jėgas ir kovojo. 

Visos didžiausios Lietuvos futbolo problemos slepiasi kur kas giliau nei nacionalinė rinktinė. Rinktinė tėra visos sistemos atspindys, tad ir dėl prastų rezultatų į šuns dienas išdėti futbolininkus ar trenerius nėra adekvatu. Baisiausia yra tai, kad bent jau šiuo metu šviesa tunelio gale sunkiai matosi ir aš kalbu apie jaunimo rinktinių rezultatus, apie artimiausią pamainą. Turime keletą įdomių futbolininkų, tačiau pati jaunimo rengimo sistema tiesiog nefunkcionuoja. Absoliučiai. 

Grįžtant prie nacionalinės rinktinės, esu įsitikinęs, kad dabartinis trenerių štabas, nepaisant tikrai prasto atrankos ciklo, privalo tęsti darbą. Rinktinės žaidimas vis dar transformuojasi, Edgaras Jankauskas su asistentais stengiasi įdiegti žaidimą su kamuoliu, kitokį požiūrį. Gal skambės banaliai, bet tam reikia laiko.

Nuotrauka: : Fotodiena/Eglė Mačiulskytė
Tokia filosofija su mūsų dabartiniais žaidėjų resursais yra labai rizikinga, nes šiame atrankos cikle akis išties dažnai badė neišprovokuotos klaidos, kai mūsų futbolininkai niekieno nespaudžiami tiesiog dovanodavo kamuolius varžovams. Tai yra dalykai, kurių treneriai neišspręs. Tai bazinės futbolininkų rengimo problemos. Ir čia vėl grįžtame prie užburto rato. 

Dabartinis Lietuvos rinktinės trenerių štabas yra visiški futbolo maniakai. Tai žmonės, kurie naktis praleidžia prie kompiuterių analizuodami menkiausias smulkmenas, diskutuodami iki paryčių dėl vienų ar kitų taktinių niuansų. Tai žmonės visiškai atsidavę savo darbui, o kai žmonės myli tai, ką daro, kai tam atiduoda visą save, anksčiau ar vėliau ateina atpildas. Bent jau aš tuo tikiu. Noriu tikėti.

Nemanau, kad šiai dienai mes galime surasti kažką daug geresnio už Edgarą Jankauską& co. Leiskime jiems dirbti. Leiskime išspausti maksimumą iš tų futbolininkų, kuriuos turime.

Šie treneriai jauni, jie irgi klysta, jie irgi priima klaidingus sprendimus, tačiau iš to mokosi. Visai kaip futbolininkai. Rungtynės su Anglija, manau, parodė, kad mes galime būti geresni, netgi gerokai geresni nei buvome didžiąją šio atrankos ciklo dalį. 

Išsikelkime konkrečius tikslus ir siekime jų. Didelių stebuklų iš mūsų rinktinės artimiausiu metu nesitikiu, tačiau tobulėti privalome. Šeši taškai toli gražu nėra šios rinktinės maksimumas.

                                                                                                                                                                                                              Titulinė nuotr. - Fotodiena/Žygimantas Gedvila 
Paulius Jakelis
Parengė: Paulius Jakelis
Futbolas

rekomenduojame