Sportinės formos nepasiekiamumas

2017-08-22

Krepšinis

Karolis Jachimavičius

Karolis Jachimavičius

Žiūrėjau į metimus leidžiantį (padėkit, kaip lietuviškai gražų ir išbaigtą metimą reiškiantis „stroke“?) Gecevičių, galvojau, kad nepagalvotų, kad pasiekė sportinę formą. Sportinė forma nėra baigtinis rezultatas – „dabar pasiekiau, geresnis būt negaliu“ - tai nuolatinis procesas. Varai gerai, visada gali varyt dar geriau. Žaidėjų sportinė forma visada yra per bloga. Gali būt patenkinama, bet tik ne pakankama - kiekvienas nustojimas stumti pastangas yra pradėjimas rūgti ir pūti.

Vis mažiau įprasto nervingumo pas Gecevičių ir suirzimo, „persilaužinėja“ naudotis savo stipriosiomis pusėmis. Žybtelėjo gynyboj pakeisdamas kryptį ir neprašydamas, kad jam kas už tai paplotų. Tiesa, gerint formą dar turi kur. Tas perdavimas, po kurio Kuzminskas šiaip ne taip apsivarė varžovą ir baigė su bauda, buvo per žemas. Martynui, pamačius laisvą žmogų, teko persijungt, bet reakcijos pritrūko.

Trečiam ketvirty jis užsimanė, kad Motiejūnas taptų skrajojančiu ir taip smarkiai bėgti toliau ėsti islandų, kad vieną perdavimą atidavė lyg nekęstų kamuolio. Koks Motiejūno kablių dešine ranka procentas? Prieš islandus tikrai žemesnis negu Gecevičiaus karjeros tritaškių procentas. Iš to, kaip jis atleidžia ranką po metimo, matyt, kad nors pasitikėjimo mest turi, su technika dar šlubuoja. Jam daugiau išeina išstumt kamuolį negu jį išmest. Lyg pirštai būtų suaugę tarpusavy. Vieną apskritai tokį paleido, kad kamuolys nelietė lanko. Motiejūnas šiandien dažnai buvo užsigalvojęs, kad jis viskam pasiruošęs. Ir kabliai, ir tas „cirkiškas“ bandymas Valančiūnui perduot kamuolį po krepšiu lyg jis galėtų atiduot tą patį perdavimą, kurį darė treniruotėje.

Antroj pusėj gynyboj po susikeitimų ir prišokimų Motiejūnas tingėjo keist kryptį – „prišokau, žmogus arti, kam dar rizikuot?“. Bet be rizikos negali būt, kaip Kleiza sakė „asmeniško putojančio Sprite“. Vėliau, tame pačiame epizode, kuris baigėsi Kalniečio metimu, Motiejūnas įdėjo jėgos ir pašokęs ore lietė kamuolį. Iškart pakeitė visų veido išraiškas. Dėl nenorėjimo rizikuot ir bandymų pasitenkint susikeitimais islandai antrą pusę laimėjo.

Pirma pusė taip pat išryškino Lietuvos gynybos aktyvumo problemą. Ji dar didesnė su Valančiūno lėtumu keičiant kryptį. Islandai daug taškų pelnė darydami tai, kam skirtas „pikenrolas“ - arba laukdami, kad gynėjas būtų laisvas mesti, arba laukdami, kada bus laisvas centras. Tuo tarpu Lietuvos gynyba stabčiojo laukdami sudėtingų sprendimų.

Valančiūnas įdomiai pradėjo. Pats pirmas jo centravimas buvo paimti varžovą greičiu, bet bebėgdamas pamiršo, kaip reikia būt greitam ir liko nesupratęs. Instrukcijos, kaip būt greitam, nėra. Turi aplenkt varžovą. Toje konkrečioje situacijoj būtų buvę protinga Valančiūnui eit ne ant kablio, o bandyt pralįst per dešinę. Tame ir susipainiojo - ką darytų aplenkęs. Aplenktų, jautė, kad lengvo metimo ištiesus ranką į priekį nebūtų, nesugalvojo, ką daryt toliau. Būtų galėjęs bandyt dėt ar mest kamuolį kaire. Silpnas tame, susipainiojo.

Dėl legendinio Valančiūno lėtumo buvo trečiam ketvirty ir problemų dėl atkovotų kamuolių, kurių jam nepavykdavo atkovot pirmu bandymu. Toliau į kėlinį simboliškai pasitaisė ir vieną atletišką šuolį atkovot kamuolį atliko.
Ar kas nors žino, ką bando klaidint Kalnietis, kai imasi driblinguoti? „Draugiškus vaiduoklius kasparus“ klaidindamas pradėjo rungtynes. Ne pagal varžovus, o pagal tai, kaip jis nori, kad varžovai į jo judesius reaguotų. Vėliau bandė surasti savo gimtą medį, bet įlipo į centrą. Matė prieky savęs žmogų ir kad jo metimas gali būt trukdomas, bet pasileido be jokio plano tiesiai į jį. Antroj pusėj jam kur kas geriau sekės tik įžaidinėti, tai ten ir liko. Bet įžaidinėti tai moka, turi tai suderint.

Grigonis ir šiaip nėra greitas metikas, bet trečiadienį visai nebuvo pasiruošęs mest. Pirmoj pusėj po užtvaros visiškai laisvas iššoko – „swipe left“. Atrodo, bus tų progų, bet vieno nepasiruošimas žaist aštriai kerta per visą žaidimą. Milaknis nepritapėlis tėškėsi užpakaliu į purvą, kai pabandė kartu su komanda ėsti islandus ir dalinti perdavimus.

Gudaičiui kaip trūko, taip tebetrūksta energijos. Jis žavus savo sprogstamumu, bet tam kiekvieną kartą turi įdėt daug jėgų, po kurių vis atsigaudinėja žlibindamas akimis sau į vidų. Netikit, pastebėkit, kaip pasikeičia jo tempas po švilpuko. Ir iš raumenų matyt, kad energijos trūksta. Atsisukit antram ketvirty jo bloką. Nebevaliojo, nuleido galvą iš nuovargio. Trečiam kėliny pasitikinėjo prieš jį iššokusį gynėją ištiestom rankom. Ketvirtam kėliny - pagaliau! - susikaupė, atsikovojo kamuolį puolime, pelnė taškus. Prisėdo su dėl užgultos nosies pražiota burna.

Sulaukiau šiam etape ir to momento, kai taiklų tritaškį, kaip tikras metikas, paleido Kuzminskas. Pirmam ketvirty, kai liko vienas prieš žmogų. Prieš islandus niekur smarkiai nesusivėlė Kuzia. Bet pastebėjau, kad antroj pusėj po to netaiklaus tritaškio iš krašto buvo pradėjęs strykčiot iš nekantrumo dar kažką nuveikt. Aukštyn žemyn, aukštyn žemyn. Reiškia, užstrigimų, užsižagsėjimų dar bus.

Gerai po rungtynių su latviais numačiau, kad prieš islandus reikia laukt bangos gero pataikymo. Antroj pusėj pradėjo lįsti neapšlifuoti kampai. Prieš ispanus turbūt komanda atsivers uždelsimais ir naujomis puolimo problemomis. Varžovas visgi kur kas stipresnis už islandus, erdvės improvizuot mažiau.

Karolis Jachimavičius
Parengė: Karolis Jachimavičius
Krepšinis

rekomenduojame