Kaip prieš svarbiausias Čempionų lygos rungtynes pjovėme aviną

2017-11-02

Futbolas

Gediminas Vičius

Gediminas Vičius

2011 ir 2012 m. kartu su Karagandos „Šachtior“ tapau Kazachstano čempionu. Pirmaisiais metais mūsų žygis UEFA Čempionų lygoje truko vos du mačus – antrajame atrankos etape pralaimėjome Libereco „Slovan“. Tačiau kur kas labiau įsiminė 2013 m. vasara. Antrame atrankos etape eliminavome Borisovo BATE, trečiajame Albanijos „Skenderbeu“ ir nuo prestižiškiausio pasaulyje futbolo turnyro grupių mus skyrė vos vienas etapas.  

Burtai lėmė, kad dėl savo svajonės play-off etape turėjome kovoti su galinguoju Glazgo „Celtic“. Reakcija buvo normali – jautėme, kad net jeigu pralaimėsime nebus tragedijos, tad nuo pečių savotiškai nuslūgo nereikalinga įtampa. Jeigu ankstesniuose etapuose žaidėme Karagandoje, tai dabar buvo aišku, kad mūsų laukia kur kas rimtesnis išbandymas – mačas vyks kur kas didesniame stadione Astanoje. To priežastys paprastos – stadionas Karagandoje neatitiko šio etapo reikalavimų. 

Pats pasiruošimas pirmosioms serijos rungtynėms buvo standartinis ir niekuo neišsiskyrė. Daug analizavome ir ruošėmės taktiškai. Labai gerai žinojome jų lyderius ir pavojingiausius žaidėjus, treneriai spėliojo, kas žais „Celtic“ startinėje sudėtyje. Apskritai, tuo metu „Šachtior“ klube labai rimtai analizuodavome kiekvieną varžovą ir ne tik tarptautinėse, bet ir Kazachstano čempionato rungtynėse. Žinojome viską apie kiekvieną žaidėją, apie kiekvieną traumą ir mikrotraumą. 

Prieš pirmąsias rungtynes namuose su „Celtic“ turėjome net tris teorinius užsiėmimus, kuriuose mums treneriai aiškino, kokia jų komanda, kaip bandysime laimėti, kokios jų silpnosios ir stipriosios pusės. 

Kadangi mačas buvo numatytas Astanoje, tai čia ir vyko visas pasiruošimas. Mūsų klubas išsiskyrė tokia keista tradicija - prieš ypatingai svarbias sezono rungtynes pjaudavo aviną. Prisimenu, kad turėjome treniruotę prieš rungtynes. Po stadioną vaikščiojo inspektoriai, teisėjai, delegatas ir kiti asmenys. Kazachai apskritai nelabai žino, ką galima ir ko negalima daryti prieš tokio lygio rungtynes, tad prieš treniruotę tą baraną išvežė į aikštės centrą tam, kad galėtų papjauti. 

Įsivaizduokite vaizdą – Čempionų lygos inspektoriai vaikšto po stadioną ir staiga mato, kad ant tokio vėžimėlio į aikštę išvežamas gyvas baranas. Jis, vargšas, guli surištas ir paguldytas, turbūt žino, kas jo laukia. Pagal tradiciją visa komanda ratu sustoja aikštės centre, o jų vietinis šventikas sušneka maldas, paprašo to savo dievo pergalės komandai ir tada tą aviną pjauna ir nuleidinėja kraują.
Pjauna tiesiai per gerklę. Kai kurie vietiniai žaidėjai įprastai atsinešdavo savo bucus ir juos ištepdavo avino krauju. Nežinau, ką jiems tai reiškia, bet ta auka turi atnešti sėkmę. 
Kai tą kartą išvežė tą aviną į aikštės vidurį, inspektoriai tik žiūrėjo ir nesuprato, kas čia dedasi. Kai galiausiai suvokė, iš karto pribėgo ir pradėjo aiškintis. Sakė, kad čia negali vykti tokie bajeriai, kad tai gali baigtis diskvalifikacija, tuoj iškvies įvairias tarnybas. Mūsų atstovai išsigando ir nusprendė avino čia nepjauti.

Jeigu galvojate, kad tuo viskas ir baigėsi, tai klystate. Tada vargšą baraną išvežė į stovėjimo aikštelę už stadiono. Inspektoriai nusekė paskui ir pro duris stebėjo visą ritualą. Čia avinas ir baigė savo gyvenimą. Šventikas jį papjovė, sukalbėjo maldas ir visi išsiskirstėme. Net nežinau, kuo viskas baigėsi, ar klubas vėliau sulaukė kažkokių baudų. Tik prisimenu, kad tos nuotraukos pasiekė net ir Škotijos spaudą, visa istorija garsiai nuskambėjo pasaulyje. Tikras cirkas. 

Aš ir kiti europiečiai žaidėjai puikiai supratome, kad taip negali būti, kas čia dar per apeigos aikštės viduryje? Tiesa, vietiniams tai visiškai normalu. Toks žmogaus supratimas. Mes pasijuokėme ir tiek. Reikėjo ruoštis rungtynėms. 

Susidomėjimas prieš šias rungtynes buvo kosminis. Tokių klubų vizitai Kazachstane iki tol buvo kažkas labai reto ir ypatingo. Jautėsi milžiniškas žmonių susidomėjimas, į viešbutį pas mus atvyko aukšto rango politikai, rėžė kalbas, linkėjo sėkmės. Tikrąją atsakomybę pajautėme atvažiavę į areną. Stadionas, galima sakyti, buvo pilnas. Atėjo ne tik tikrieji futbolo gerbėjai, bet ir tie, kurie futbolu ne itin domisi. Keletą pastarųjų dienų atrodė visas Kazachstanas tik ir tekalbėjo apie šią akistatą. Buvome stebimi pro padidinamąjį stiklą. Jautėme atsakomybę, nenorėjome nuvilti Kazachstano žmonių.

Į aikštę išėjome labai susikaupę, puikiai pasirengę ne tik fiziškai, bet ir taktiškai. Rungtynės prasidėjo fantastiškai ir sužaidus 12 minučių išsiveržėme į priekį. Visada labai toli turėdavau išmesti užribius ir pavyko puikus išmetimas, po kurio sekė komandos draugo numetimas galva Finončenkai ir šio įvartis iš arti. 1:0, stadionas tiesiog sprogo. Nerealios emocijos. Pasaka. 

Rungtynės klostėsi labai atkakliai ir apylygiai, bet 77-ąją minutę padvigubinome pranašumą. Man greitos atakos metu atšoko kamuolys, smūgiavau, bet kamuolys nusipjovė. Tiesa, viskas gavosi dar geriau – nusipjovė tiesiai ant galvos Kižničenkai ir šis padvigubino persvarą – 2:0. Man buvo įrašytas rezultatyvus perdavimas. Užplūdo tokios emocijos, kurių neįmanoma išreikšti rašant. Dėl tokių akimirkų, dėl tokių momentų žmonės ir žaidžia šį žaidimą. Išsaugojome persvarą ir triumfavome 2:0. Nuo Čempionų lygos grupių turnyro mus skyrė tik žingsnis. 
Specialių užduočių prieš rungtynes mes negaudavome. Visada treneriai skirdavo užduotis grandims. Atskirai vidurio gynėjams, atskirai krašto gynėjams. Aš viduryje saugu žaidžiau kartu su Canas‘u ir mes turėjome užduotį žaisti tarsi surišti. Kartu laikyti zoną, kartu grupuotis. Aišku, tolimi kamuolio išmetimai iš užribio buvo viena mano stiprybių, tad stengiausi tai išnaudoti. Labai smagu prisidėti prie abiejų istorinių įvarčių.
Tuo metu tai buvo Kazachstano futbolo viršūnė. Už mūsų stovėjo visa šalis, visi mus palaikė. Karagandoje buvo pristatyta daugybė lauko ekranų, kad žmonės galėtų stebėti mačą ir palaikyti komandą. Tai buvo diena, kai visa šalis gyveno futbolu. Pasibaigus mačui visi džiaugėsi ir šventė, bet mes žinojome, kad dar laukia pragaras Glazge ir kristi į euforiją kartu su sirgaliais buvo anksti. 

Po šio mačo dienos šviesą išvydo labai sparčiai ne tik Kazachstane, bet ir užsienyje išpopuliarėjusi juokinga daina apie mūsų rungtynes su „Celtic“. Tai buvo perdainuota „Get lucky“ versija.

„Skandalinga pradžia – papjovė baraną. Europoje visi šoke, o mums pofik. Greitai po starto Finončenka gražuolis, Europoj visi vėl šoke, ne veltui pjovė baraną“, - maždaug tokie buvo dainos žodžiai. Ją per keletą dienų peržiūrėjo per kelis šimtus tūkstančių žmonių ir tai tik dar kartą puikiai iliustruoja, ką man ir komandai teko patirti tomis dienomis.

Žmonės, kurie kūrė tą dainą, yra savotiški šoumenai. Jie dalyvauja renginiuose, yra filmavęsi įvairiuose filmuose ir panašiai. Mes taip pat dalyvavome to klipo filmavime, visame kūrybos procese. Vienas iš tos dainos kūrėjų keletą dienų gyveno kartu mūsų viešbutyje. Pajuokauti mėgstantis žmogus. Priėmėme tai kaip juokelį. Viskas okay, faina, kai žmonės stengiasi. Dainas sukūrė ir dar keli Karagandos muzikantai. Susidomėjimas buvo nerealus ir pabūti to epicentre buvo kažkas naujo.

Tuo metu Kazachstano futbole žaisti buvo labai naudinga ir finansine prasme. Premijos būdavo skiriamos už kiekvieną pergalę tiek vietiniame čempionate, tiek Europoje. Tikslių sumų dabar nepasakysiu, bet, pavyzdžiui, įveikus BATE ir „Skenderbeu“ sumos buvo nemažos. Gaudavome atskirą premiją už kiekvieną pergalę ir papildomą už patekimą į kitą etapą. 

Jeigu būtume patekę į Čempionų lygos grupių turnyrą kiekvienam būtų atitekusi įspūdinga premija, tačiau vien už patekimą į Europos lygos grupių turnyrą kiekvienam atiteko po maždaug 50 000 dolerių. Kažkas tokio. Europos lygos grupėje už pergalę kiekvienam atitekdavo keturženklė suma, o už lygiąsias pusė tiek. Finansavimas ir miesto palaikymas tada buvo puikus, su tuo nebuvo problemų. Visi buvo labai motyvuoti.

Dabar prisimenant šias rungtynes galiu pasakyti, kad tai buvo vienas iš mano gyvenimo mačų. Kazachstano futbole tai irgi buvo turbūt kol kas įspūdingiausios rungtynės per visą istoriją. Gera prisidėti kuriant istoriją. 

Dar ir dabar sulaukiu sveikinimų ir linkėjimų iš Kazachstano futbolo fanų, kurie vis prisimena tą įspūdingą seriją su „Celtic“. 

Išvykoje Glazge papuolėme į tikrą pragarą ir viskas susiklostė ne taip, kaip norėjome, bet apie tai – kitą kartą. 

Gediminas Vičius
Parengė: Gediminas Vičius
Futbolas