Rungtynės, kurių neįmanoma pamiršti

2017-11-05

Krepšinis

Tomas Dimša

Tomas Dimša

Būdamas 18-metis žaidžiau rungtynėse, kurių tuo metu pilnai nesuvokiau. Su metais ateina ir supratimas. Tai mačas, apie kurį galėsiu pasakoti savo vaikams. Man teko garbė grumtis su būsimomis NBA superžvaigždėmis: Joeliu Embiidu, Karlu-Anthony Townsu, Andrew Wigginsu, Dennisu Schroderiu ir kitais.

„Nike Hoop Summit“ stovykloje ir pagrindiniame mače žaidžia perspektyviausi krepšininkai turintys sutartis su Nike. Tarp laimingųjų buvau ir aš.

Pamenu, kad dalyvavau „Žalgirio“ dublerių treniruotėje Kaune. Po jos patikrinau telefoną, o jame radau daugybę praleistų agento skambučių. Supratau, kad kažkas įvyko. Agentas įprastai taip neskambina.

Žinojau, kad vyksta kalbos dėl mano dalyvavimo šioje stovykloje, tačiau aš nebuvau patekęs į pirmąjį žaidėjų sąrašą. Pakeičiau žaidėją, kurio neišleido klubas, nes sezonas jiems dar nebuvo pasibaigęs. Tas krepšininkas – Mario Hezonja.

Po treniruotės susiskambinau su agentu, o jis informavo, kad netrukus turiu išskristi į Portlandą. Problemų dėl to nebuvo, man sezonas NKL jau buvo pasibaigęs. Be abejonės, užplūdo didelis džiaugsmas dėl dalyvavimo šioje stovykloje. Tai yra išskirtinis įvertinimas.

Stovykla vyko savaitę, tačiau, kadangi keičiau negalintį dalyvauti žaidėją, tai atvykau keliomis dienomis vėliau. Kaip įprasta tokioms stovykloms, viskuo pasirūpina organizatoriai. Skrydžio bilietai, nakvynė ir t.t.

Prie komandos draugų prisijungiau tik naktį, nebuvo progos su niekuo pasisveikinti, lėkiau tiesiai į lovą miegoti. Ryte atsibudęs kambaryje pamačiau savo kambarioką, tai buvo Nikola Ivanovičius, dabar atstovaujantis Juodkalnijos rinktinei. Paspaudėme rankas ir susipažinome. Su Ivanovičiumi daugiausiai ir tekdavo bendrauti bei praleisti laiko.

Pradžioje mus organizatoriai nuvežė į Nike miestelį, kuriame buvo Michaelo Jordano, LeBrono Jameso, Lionelio Messi, Roger Federerio ir kitų garsiausių pasaulio sportininkų prekės ženklų gamyklos ir pastatai. Juose gaminos ir išbandomos naujausios kolekcijos. Infrastruktūra atrodė iš tiesų įspūdingai.

Mums davė po 500 dolerių apsipirkti Nike sandėlyje. Viskas buvo labai pigu, tad norimos prekės net sunkiai tilpo į vežimą. 

Pirmoji treniruotė. Tuomet man tie krepšininkai buvo mažai žinomi, tačiau dabar jų vardai garsiai skamba krepšinio pasaulyje. Embiidas, Townsas, Wigginsas, Schroderis, Exumas. Tik pagalvokit, kokia tai kompanija. Talentas vos telpa salėje.

Treniruočių metu galima įžvelgti neribotą jų talentą bei fantastiškas perspektyvas. Man didžiausią įspūdį paliko Schroderis. Fantastiškas vokiečio greitis, vikrumas, kamuolio valdymas bei apgaulingi judesiai. Puikus buvo ir Exumas, išsiskyrė ir Embiidas. Jis buvo aukštesnis bei stipresnis už visus, galėjo nesunkiai dominuoti. 

Tuomet tai buvo paprastos ir niekuo neišsiskiriančios asmenybės. Draugiški ir paprasti žmonės. Visada būdavome kartu, bendraudavome, valgydavome, treniruodavomės.

Gal kažkiek išskirtinis buvo Wigginsas. Su komanda kartu vakarieniaudavome restorane. Pamenu, kad šiam krepšininkui neįtikdavo jam atneštas maistas nei iš pirmo, nei iš antro karto. Prašydavo vis pakeisti ir atnešti kitą patiekalą. Vėl nepatinka, vėl nevalgo. Manau, kad taip nesidaro, tačiau tai vienintelis dalykas, už kurio užkliuvo akis.

„Scrimmage“ treniruočių metu mus stebėdavo daugybė skautų, trenerių bei agentų. Jie sekdavo žaidėjus, analizuodavo juos ir užmegzdavo kontaktus. Jų būdavo tikrai daug, gal 200.

Su mumis dirbo treneris iš Kanados. Jis per treniruotes diegė savo filosofiją, o mes bandėme prie to prisitaikyti. Tai įdomi patirtis.

Pagrindinis mačas vyko „Trail Blazers“ namų arenoje „Rose Garden“. Ji talpina beveik 20 tūkst. žiūrovų. Mačo metu arena buvo pilna, didelis susidomėjimas. Tarp žiūrovų buvo ir įvairūs skautai, agentai bei kitos krepšinio pasaulio asmenybės. Žinoma, dvikovos metu jų nepastebi ir neužfiksuoji.

Rungtynėse buvo panašus į NBA krepšinis, paremtas atletiškumu ir individualiais sugebėjimais. Šiame mače žaidžiau nedaug, tik 6 minutes. Išėjęs pataikiau tritaškį, o vėliau metant dar vieną – mane subaudavo. Pataikiau visas tris baudas ir dvikovą baigiau su 6 taškais.

Dalyvauti tokiame renginyje yra didelė garbė, tačiau tai galvos tikrai neapsuka. Aš suprantu, kad buvau ten, nes negalėjo kitas krepšininkas. Suprantu ir tai, kad žaidžiau vos 6 minutes. Jei žaidžiau tiek, tai suprantu, kad yra dar 10 žmonių, kurie geresni už mane. Mano įsitikinimu, tai tiesiog negali tau susukti galvos.

Po mačo išvažiavus dar kažkiek su kai kuriais krepšininkais palaikėme lengvą kontaktą per socialinius tinklus. Su Ivanovičiumi ryšys buvo stipriausias, nes jis buvo mano kambariokas. Embiidas ir Schroderis linksmi vyrukai, tad jie po mano „Instagram“ nuotraukomis numesdavo vis kokį juokelį. Su laiku visa tai baigėsi, liko tik smagus prisiminimas.

Nepervertinau to mačo, galbūt todėl, kad man asmeniškai nebuvo labai sėkmingas. Tačiau su laiku požiūris keičiasi. Bėgikai bėga maratoną, užima kokią antrą ar trečią vietą ir būna dėl to nusiminę. Tai normalu. Tačiau vėliau ateina suvokimas, kad tai vis tiek yra puikus laimėjimas. 

Aš prieš ketverius metus nesupratau situacijos. Tai neatrodė taip reikšminga, kaip dabar. Mano buvę komandos draugai tapo ryškiausiomis NBA žvaigždėmis, o ši mano patirtis išliks atmintyje visam gyvenimui. Galėsiu savo vaikams pasakoti, kad teko kartu žaisti su Embiidu ar Townsu. Vis dar sunku tuo patikėti. 

Manau, kad šis mačas turėjo įtakos ir tolimesnei mano karjerai, kuri dėl įvairių priežasčių nesiklosto taip sėkmingai, kaip norėtųsi. 

Jau kitame sezone žaidžiau „Žalgiryje“. Nors turėjau kontraktą, tačiau, manau, kad stipriai prie to prisidėjo ir „Nike Hoop Summit“ stovykla. 

Mano laidoje žaidė ir Marius Grigonis, tačiau mes pasukome skirtingais keliais. Jis išvyko žaisti į užsienį, o aš likau Kaune. Tam didelę įtaką padarė treneris Ilias Zouras. Pasiruošimo metu jam palikau įspūdį. Treneris sakė, kad nori, jog likčiau komandoje. Mane galėjo paskolinti, tačiau treneris norėjo, kad būčiau su komanda. Kai tavęs pageidauja toks treneris, tu privalai likti. 

Gavosi taip, kad Zouras „Žalgiryje“ išdirbo vos mėnesį laiko. Atleistą graiką pakeitė Saulius Štombergas, tačiau ir jis vėliau paliko komandą. Sezoną vadovaujant komandai užbaigė Gintaras Krapikas.

Tai buvo mano pirmi metai aukščiausiame lygyje, tačiau per sezoną komandoje pasikeitė net trys treneriai. Tikrai sudėtinga adaptuotis, suprasti, ko iš tavęs norima. Filosofija keičiasi, strategai nori pergalių, o ne pasitikėti jaunimu. Tiesiog trūksta stabilumo.

Dar metus pratryniau „Žalgirio“ suolą ir reikėjo važiuoti kažkur kitur ieškoti laimės bei žaidybinio laiko. 

21-erių metų išvažiavau į Vokietiją, į pakankamai gerą komandą – Frankfurto „Skyliners“. Sezono pradžia buvo tobula, viskas sekėsi puikiai. Tačiau laikui einant pradėjau jausti skausmus pėdoje. Paaiškėjo, kad tai pėdų raiščių uždegimas. Išsigydžiau šią traumą, tačiau tuomet patyriau dar rimtesnę – plyšo čiurnos raištis. Sezonas buvo sugriautas, o dėl pastarosios traumos nežaidžiau beveik metus. 

Sudėjus laiką „Žalgiryje“ ir „Skyliners“ nežaidžiau beveik trejus metus. Nėra statistikos, nėra žaidybinio laiko, nėra klubų pasitikėjimo. Sudėtinga rasti kitą karjeros stotelę. 
2016-ųjų vasarą persikėliau į Prienus. Grįžau į Lietuvą. Sekėsi neblogai, tačiau įpusėjus sezonui patyriau dar vieną traumą – nusiplėšiau Achilą. Be krepšinio privalėjau būti iki šių metų rudens.

Jaunas žaidėjas turi žaisti kuo įmanoma daugiau, semtis patirties ir tobulėti. Deja, man gavosi, kad kelerius metus dėl traumų ir sėdėjimo ant suolo praleidau beveik be žaidybinės praktikos. Tokia realybė. Tačiau į ateitį žvelgiu optimistiškai, mano svajonės dar nėra žlugusios.

Pasidariau nuplyšusio Achilo reabilitaciją, viskas pavyko greitai ir sėkmingai. Nuvykau į universiadą, ten laimėjome auksą. Viskas klostosi geryn. Jaučiu alkį žaisti krepšinį bei įrodyti sau, kad galiu.

Dabar jau antrąjį sezoną iš eilės žaidžiu pas Virginijų Šeškų. Išskirtinis treneris su išskirtiniais metodais. Visai kitoks žaidimo stiliu, nei daugumoje komandų. Pradžioje buvo sunku, nesupranti, kodėl treneris rėkia ar ką nori pasakyti. Visgi, su laiku apsipranti su tuo, supranti jo filosofiją. Šiemet jaučiuosi daug geriau nei pernai.

Trauma, žinoma, nepasimiršo. Tam reikia laiko. Padarinius žaidėjas gali justi ir metus laiko. 

Krepšinį žaidžiu ne tam, kad tik uždirbčiau pinigus ir būčiau laimingas, kur esu. Norisi kažką pasiekti, kilti karjeros laiptais. Tačiau viskas žingsnis po žingsnio, pirmiausia 
reikia pradėti nuo pilno traumų išsigydymo, o tuomet – savo vertės įrodinėjimas. Tuomet atsivers vartai.

2013-aisiais vykęs mačas Portlande visam gyvenimui liks mano atmintyje. Vieni tame renginyje dalyvavę krepšininkai pasiekė viršūnę, kiti dar siekia save įrodyti. Tarp jų esu ir aš.

Tomas Dimša
Parengė: Tomas Dimša
Krepšinis