Mano debiutas Lietuvos rinktinėje

2017-11-15

Futbolas

Edvinas Girdvainis

Edvinas Girdvainis

Aš manau, kad kiekvienas sportininkas turi turėti tikslą, nes tik tai leidžia sparčiau tobulėti ir eiti į priekį. Būdamas vaikas svajoji pasirašyti profesionalų kontraktą, pasiekęs šį tikslą, jau nori patekti į geresnį klubą, gauti žaidimo minučių ir vieną dieną apsivilkti Lietuvos rinktinės aprangą.

Mano karjera klostėsi panašiai. Pradėjau Nacionalinėje futbolo akademijoje, tada būdamas labai jaunas išvykau tobulėti į Italiją, iš kur sugrįžęs sukirtau rankomis su Panevėžio „Ekranu“. 

2015 m. žaidžiau Ispanijos trečios lygos „Marbella“ klube. Mano agentas Paulius Paknys pranešė, kad pasižiūrėti mačo atvyks Edgaras Jankauskas, kuris tuo metu jau buvo baigęs žaidėjo karjerą ir pradėjęs dirbti treneriu, tačiau man vis dar labiau asocijavosi su žmogumi, kuris aikštelėje laksto su kamuoliu, o ne vadovauja jai už linijos.

Tuo metu kartu su manimi „Marbella“ klube žaidė ir kitas lietuvis Ovidijus Verbickas. Tada mes dar nė neįsivaizdavome, kad po mažiau nei metų E. Jankauskas bus paskirtas Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės treneriu, tad jokio papildomo spaudimo ar jaudulio nejautėme. Kaip tik tada į mūsų klubą buvo atvykęs naujas vyriausiasis treneris, kuriam tai buvo debiutinis mačas. Prieš tai net kelis mėnesius nežaidžiau, bet naujasis strategas manimi pasitikėjo ir išleido į startinę sudėtį. 

Stengiausi, sužaidžiau visai neblogai, o po rungtynių kartu su Ovidijumi nuvykome į viešbutį, kuriame buvo apsistojęs Edgaras. Prie registratūros susitikome, pasėdėjome, pasikalbėjome apie futbolą. Jis pasidomėjo, kaip mums sekasi, ar esame patenkinti ir panašiai. Tai buvo paprastas, draugiškas pokalbis. Man Edgaras buvo autoritetas, nes labai gerai prisimenu jo puikų žaidimą Lietuvos rinktinėje ir užsienio klubuose.

Po to vizito buvo praėję beveik metai, kai paaiškėjo, kad būtent Edgaras nuo šiol vadovaus Lietuvos vyrų futbolo rinktinei. Žinoma, tada prisiminiau mūsų susitikimą Marbeloje, tačiau tikrai nepuoselėjau didelių vilčių išvysti savo pavardę rinktinės kandidatų sąraše. Vis dar žaidžiau tame pačiame „Marbella“ klube, kuriame jau buvau įsitvirtinęs ir gaudavau daug žaidybinio laiko. 

Artėjo metas, kai turėjo būti skelbiamas išplėstinis kandidatų sąrašas prieš Edgaro debiutines rungtynes prie rinktinės vairo. Laukė mūšiai išvykoje su Rumunija ir Rusija. Nuolat sekdavau visas šalies futbolo aktualijas, tačiau labiau iš smalsumo. Kaip ir minėjau, didelių vilčių patekti į sąrašą neturėjau, juk tuo metu rinktinėje žaidė abu broliai Klimavičiai, patyręs Marius Žaliūkas, Tadas Kijanskas. Visi su kur kas didesniu patirties bagažu. Maniau, kad jie ir bus kviečiami, o aš tiesiog sunkiai dirbau toliau vildamasis, kad vieną dieną sulauksiu savojo šanso.

Po vienos iš treniruočių Ispanijoje mane klubo atstovai informavo, kad esu įtrauktas į išplėstinį Lietuvos rinktinės kandidatų sąrašą. Jausmas buvo savotiškas, nepatyriau euforijos, bet buvo faina ir malonu. Galbūt tiesiog esu toks žmogus, tačiau tą akimirką iš karto pradėjau galvoti apie kitus tikslus – kad labai norėčiau žengti į aikštę ir sužaisti bent  kokias dešimt minučių. Net sunku apibūdinti tą momentą. Nebuvau nustebęs. Labiau tokia neutrali pozicija. Gal tiesiog buvo sunku tuo patikėti? 
Tai buvo 2016 m. kovo mėnuo. Atvykęs į rinktinės stovyklą pamačiau kelis gerai žinomus veidus – Marką Benetą ir Ernestą Veliulį. Su jais kartu žaidžiau jaunimo rinktinėse, tad jaučiausi drąsiau. Kartu su Emilijumi Zubu ir Vytautu Lukša buvau žaidęs „Ekrano“ komandoje, bet jie kiek vyresni, kai tuo tarpu su Beneta ir Veliuliu, galima sakyti, kartu užaugome. Pažinojau ir iš Alytaus kilusį Andriuškevičių, tą patį Slivką. Įtampos nejaučiau, nors asmeniškai pažinojau tikrai ne visus žaidėjus. Po pirmų dviejų treniruočių įsivažiavau ir jaučiausi savas. 

Su treneriu Edgaru teko trumpai pabendrauti dar prieš atvykstant į rinktinę. Jis man parašė, paklausė, kaip laikausi, ar viskas gerai, ar be traumų. Patvirtino, kad esu įtrauktas į kandidatų sąrašą. Žinoma, malonu sulaukti dėmesio. Žvelgiant atgal manau, kad jei ne Edgaras, vargu ar būčiau taip atsiskleidęs. Turbūt būtų prireikę daugiau laiko. Tas kvietimas į rinktinę ir jo pasitikėjimas man buvo didelis postūmis į priekį, dar labiau patikėjau pats savimi, įsitikinau, kad galiu žaisti šiame lygyje. Jis įkvėpė daug pasitikėjimo savimi. 

Pirmosios rungtynės laukė Rumunijoje. Startinę sudėtį treneris pranešė susirinkime viešbutyje prieš pat išvyką į stadioną. Tikėjausi, kad galbūt išleis rungtynių pabaigoje ir galėsiu oficialiai debiutuoti, tačiau trenerio planas buvo visiškai kitoks. Netrukus pasakė, kad žaisiu startinėje sudėtyje nuo pirmų minučių. Kaip rašo Aurimas Budraitis, tai man buvo didelis boooom.

Tikrai nežinau, koks kitas treneris galėtų taip drąsiai pasielgti per savo debiutines rungtynes prie rinktinės vairo. Statyti nuo pirmųjų minučių prieš rimtą varžovą į aikštę jauną vidurio gynėją, kuris niekada net nebuvo kviestas į nacionalinę rinktinę. Stipru. Nenorėjau jo nuvilti. Važiuojant į stadioną galvoje sukosi pačios įvairiausios mintys, jaučiausi pakylėtas, tačiau tuo pat metu slėgė atsakomybė. 

Kai atvykus į vietą, tradiciškai išėjome į aikštę apžiūrėti stadioną ir prasivaikščioti, man vis dar buvo sunku patikėti, kad žaisiu startinėje sudėtyje. Ta visa įtampa kiek atslūgo tik pradėjus daryti apšilimą. Vidurio gynėjų porą turėjau sudaryti su Georgu Freidgeimu. Himną giedojau tvirtai, tai buvo ypatinga akimirka. Prieš rungtynes ir jų metu Georgas davė įvairiausių patarimų, padėjo įsivažiuoti. Jis suprato, kad man tai pirmos tokios rungtynės, ypatinga nervinė įtampa. Keli geri veiksmai aikštėje ir aš pasijaučiau tvirčiau. 

Nuotrauka: : Fotodiena/Eglė Mačiulskytė
Labai padėjo ir Andriuškevičius. Jis puikus žmogus, labai suprato mane, įstrigo jo pagalba, patarimai. Ilgą laiką žaidžia užsienyje ir labai gerai suvokė mano situaciją. 
Jaunesniam ir mažiau patyrusiam žaidėjui pagelbėjo, paragino, reikiamu metu pagirdavo. Gera žaisti futbolą, kai aplink tave tokie komandos draugai. 

Rungtynes pralaimėjome rezultatu 0:1, varžovai įmušė puikų įvartį iš labai tolimos distancijos. Pasibaigus mačui jaučiausi išsekęs ir labai pavargęs, nes tokios praktikos niekada neturėjau. Rungtynių pabaigoje man pradėjo traukti raumenis, tačiau keitimo neprašiau. Po rungtynių treneris paminėjo, kad gerai sužaidžiau. Jaučiausi laimingas. Svajonės pildosi. Sunkus darbas atsiperka. 

Tai buvo mano debiutas Lietuvos vyrų futbolo rinktinėje. Jo niekada nepamiršiu. 

Po šių rungtynių skridome į Maskvą, kur turėjome žaisti su Rusija. Svajojau žengti į aikštę, tačiau visi lūkesčiai netrukus subliuško lyg muilo burbulas. Susirgau ir netgi buvau izoliuotas nuo komandos, teko gyventi vienam kambaryje. Pačias rungtynes stebėjau iš tribūnų ir pavydėjau komandos draugams, žaidžiantiems tokiame fantastiškame stadione prieš pajėgų varžovą.

Tačiau žiūrėdamas šį mačą buvau tikras – Lietuvos rinktinės aprangą apsivilksiu dar ne kartą.  



                                                                                                                                                                                                               Titulinė nuotr. - Eglė Mačiulskytė/Fotodiena

Edvinas Girdvainis
Parengė: Edvinas Girdvainis
Futbolas