Auksinės kartos likimai

2017-11-16

Krepšinis

Žygimantas Skučas

Žygimantas Skučas

1992-ųjų karta Lietuvoje vadinama „auksine“. Mes laimėjome visus įmanomus čempionatus bei šitaip įėjome į istoriją. Visgi, išskyrus Joną Valančiūną, nebuvome išskirtinio talento krepšininkai. Viską pasiekėme komandiniu darbu, kuris turi dvi medalio puses.

Lietuvoje nuo jaunų dienų yra propaguojamas komandinis krepšinis, o tai nėra logiška. Įsivaizduokite, mes būdami trylikamečiai, turėjome panašų kiekį derinių, kiek dabar yra Panevėžio „Lietkabelyje“. Individualus meistriškumas tiesiog nustumiamas į šoną.

Ties šiuo aspektu esame atsilikę nuo kitų šalių, net ir švedų. Tačiau po truputį vejamės. Kiek žinau vaikų mokymo sistema jau keičiasi, dabar iki tam tikro amžiaus yra žaidžiama be jokių derinių, tik du prieš du. 

Nuo 22-ejų metų amžiaus įgūdžius išlavinti yra sudėtingiau negu būnant vaiku. Ar tai būtų grojimas pianinu, ar kamuolio valdymas krepšinio aikštelėje. Vaikai yra imlesni bet kam. Mąstymą aikštelėje galima išmokyti bet kada – kur įbėgti, kur įkirsti, kam atlikti perdavimą. 

Treneriai nėra kvaili, dauguma jų tai suprasdavo. Visgi, tai buvo įsišaknijusi sistema. Jie gaudavo spaudimą iš valdžios, nes reikalingos pergalės. Komandos gaudavo reitingo taškus pagal laimėjimus ir medalius, todėl juos skatindavo laimėti, o laimėti visada lengviau žaidžiant komandiškai. 

Nuotrauka: : Fotodiena
Lietuvoje visada buvo taip, kad jei valdai vieną ranką, turi puse velnio metimą ir užtenka. Visada buvo remiamasi krepšinio populiarumu ir išugdomu krepšininkų kiekiu. Tikėta, kad vis tiek iš gausybės žaidėjų kažkas išaugs.

Tai buvo priežastis, kodėl mes dominavome tarp bendraamžių. Kai mūsų varžovai mokėjo žaisti vienas prieš vieną, mes buvome išlavinę komandinį žaidimą bei supratimą. Tai, ką kiti išmoksta kur kas vėliau, tik perėję į vyrų krepšinį, mes mokėjome nuo mažų dienų.

Mūsų puikiai išlavintas komandinis krepšinis buvo pagrindinė priežastis, kodėl U20 Europos pirmenybėse  triumfavome neturėdami net pagrindinio savo ginklo – Jono Valančiūno.

Į šį turnyrą Slovėnijoje mes vykome su nusiteikimu įrodyti savo vertę. Tai buvo mūsų pagrindinė motyvacija ir nuolat apie tai kalbėjome – turime laimėti be Jono. 

Nuotrauka: : Fotodiena
To siekėme ne iš pykčio ar pavydo. Mums netrukdė, kad visą dėmesį gaudavo JV. Žinojome, kad jis to vertas. Jei komandoje būtų žaidėjas, kuris vienas žaistų ir darytųsi statistiką – jo niekas nemėgtų. Su Jonu taip nebuvo. Jis buvo tikras lyderis, mūsų komandos siela. Jis visada žaidė dėl ekipos, neskrajojo padebesiais, o mes jį mėgome. 

U20 Europos pirmenybių startas mums klostėsi labai sudėtingai. Grupėje laimėjome tik vieną mačą, antrajame etape – irgi. Buvome priklausomi nuo kitų malonės, o mus išgelbėjo slovėnai, kurie laimėjo prieš turkus. Gavosi penkių komandų ratukas, kurio dėka prasmukome į ketvirtfinalį. 

Ketvirtfinalyje nesunkiai įveikėme graikus, o pusfinalyje mūsų laukė Serbija. Šioje komandoje žaidė Bogdanas Bogdanovičius.

Serbija iki pusfinalio keliavo lengvai ir užtikrintai, be menkiausio kluptelėjimo. Žinoma, iki kol kelyje nepasitaikėme mes. Pateikėme sensaciją ir po atkaklios kovos palaužėme turnyro favoritus. Manau, kad jiems pakišo koja psichologija. 

Šiai rinktinei skaudžiai per širdelę kirto pralaimėjimas prieš dvejus metus U18 pusfinalyje Lietuvoje. Tuomet per lemiamas penkias rungtynių minutes mes laimėjome atkarpą 14:0 ir šventėme pergalę vos vieno taško skirtumu. Baudos metimu paskutinę sekundę išvedžiau komandą į finalą.

Nuo to laiko jie atrodė palūžę, tai persikėlė ir į U20 pusfinalį.

Įveikę serbus finale kovėmės su prancūzais. Jų komandoje buvo apstu įspūdingo talento ir atletiškumo žaidėjų: Axelis Toupane‘as, Leo Westermannas, Rudy Gobertas. Gynybinio pobūdžio mače juos palaužėme ir pasidabinome eiliniais aukso medaliais. Misija laimėti be Valančiūno – įvykdyta.

Nuotrauka: : Fotodiena
Po pergalės mūsų vėl laukė įspūdingas pasitikimas Lietuvoje. Buvome prie to jau įpratę. Jautėmės pakylėti ir praktiškai nešiojami ant rankų. Nemanau, kad dar kuri nors rinktinė buvo taip sudievinta, kaip mūsų. Mes turėjome ir asmenybes, ir pergales. Visa tai susidėjo, kad iš mūsų tikėjosi ir įspūdingų karjerų.

Nemanau, kad toks dėmesys yra blogai. Krepšininkai patys sprendžia, ką iš to pasiimti: ar motyvaciją, ar atvirkščiai – tampa demotyvuoti.

Šis dėmesys gal pakenkė Dovyui Redikui, kuris yra vienas iš dviejų didžiausių mūsų kartos nusivylimų. Iš jo buvo tikimasi labai daug, tačiau jis buvo visada linkęs kažkur varyti ir kažką daryti. Toks buvo Dovydas, apie kurį būtų galima susukti gerą filmą.

Nuotrauka: : Fotodiena
Rediko atsigavimu tikėjau iki tol, kol jis nepersikėlė rungtyniauti į „Pieno žvaigždes“. Jis atvyko pasikeitęs, netekęs savo greičio ir azarto krepšiniui. Tuomet jį nurašiau galutinai. 

Dovydas pasirinko savo kelią, jam buvo suteikta daugybę progų, jis turėjo gerą talentą, tačiau pasirinko eiti kita kryptimi.

Kitas neišpildytas potencialas – Vytenis Čižauskas. Tarp vaikų jis buvo Dievas. Kai buvome jauni, tuomet Valančiūno net nebuvo, buvo Čižas ir Mantas Partikas – perspektyviausi jauni mūsų krepšininkai. Partikui nesusiklostė karjera dėl traumų.

Čižauskas buvo neįtikėtinas talentas. Vienu metu jis buvo aukščiausias tarp vaikų, galėdavo žaisti per penkias pozicijas, o per apšilimus dėdavo dėjimus 360 laipsnių. Mes negalėdavome tuo patikėti. Manau, kad jam sunku buvo įprasti, kad vyrų krepšinyje jis nebeturi fizinių pranašumų, kuriais remdavosi tarp bendraamžių.
Nuotrauka: : Fotodiena
Taip būna dažnam talentui, kuris jaunystėje stipriai remiasi savo ankstyvu brendimu, jėga, nustoja tobulėti ties kitais aspektais, o vėliau, susidūręs aikštelėje su panašaus fizinio pajėgumo krepšininkais, jis nebeturi jokios persvaros.

Pradžioje sekasi sekasi, o vėliau ateina toks momentas, kai jie tampa atsilikę dvejais metais nuo bendraamžių.

Čižauskui nepadėjo ir tai, kad „Žalgiryje“ jis debiutavo būdamas 16 metų amžiaus. Žaidėjams dažnai būna sunku susitaikyti, kad jie neišpildo lūkesčių. Tai kerta psichologiškai. Tuomet jie būna siunčiami į silpnesnę komandą, ten vėl nepatraukia, o tada dar sunkiau. 

Manau, kad jis buvo per anksti įmestas į vyrų krepšinį. Visgi, Vytenis vis dar rungtyniauja, jam yra dar tik 25-eri. Jis galbūt dar parodys save.

Ne visiems mūsų kartos krepšininkams taip nepasisekė, buvo ir tokių, kurie iššovė, nors iš jų nebuvo to tikėtasi. Žinoma, pirmiausia į galvą visiems šauna Roko Giedraičio pavardė.

Pamenu, kad už rinktinės ribų būdavo kalbos, kad Rokas rinktinėje žaidžia tik dėl tėvo. Mes kažką panašaus kartais irgi lepteldavome, tačiau tik juoko formoje. Puikiai supratome, kad jis vertas čia būti. 

Giedraitis yra labai vėlaus brendimo ir reikėtų pripažinti, kad šis talentas atsirado beveik iš niekur, niekas tokio jo šūvio nesitikėjo. Smagu, kad jis užtildė kritikus ir įrodė savo vertę. Manau, kad jam buvo sunkoka, nes jo tėtis irgi žaidė krepšinį. Tai yra papildomas spaudimas.

Rinktinėje turėjome ir kitą žinomo krepšininko atžalą – Tautvydą Sabonį. Žmonės jį tarkuodavo, kad jis irgi buvo prastumtas į rinktinę, kas, vėlgi, nėra teisybė. Nors Tautvydas nežaidė kažkaip įspūdingai, tačiau jis buvo trečias geriausias sunkus krašto puolėjas mūsų kartoje. Tiesiog nebuvo vertesnio krepšininko būti rinktinėje.

Nuotrauka: : Fotodiena
Šiuo metu dideliu X faktoriumi laikau Egidijų Mockevičių, kurio debiuto visi laukiame. Egidijus buvo gynybinis centras, kuris ketverius metus rungtyniavo JAV universitete. Sunku būtų buvę patikėti, jei kas prieš penkerius metus kas būtų pasakęs, jog Mockevičius žais „Lietuvos ryte“. Žinoma, mes dar nežinome, ką jis mums parodys. Tačiau jau dabar galiu pasakyti, kad jis pasiekė daugiau, negu buvo tikėtasi.

Egidijus žaidė NBA Vasaros bei Plėtojimosi lygose, tačiau tai sėkmės Europoje negarantuoja. Yra daugybė atvejų, kai persikėlę krepšininkai čia nepritampa. Jam linkiu sėkmės ir nekantrauju pamatyti žaidžiantį.

Tarp tų, kurie perspjovė savo potencialą aš priskiriu ir save, ir galbūt Edgarą Ulanovą. Ulė yra labai stiprus psichologiškai. Tą galėjome pamatyti ir dvikovoje su Malagos „Unicaja“. Visas rungtynes jam nesisekė, tačiau galiausiai įmetė pergalingą metimą. Stipri psichologija jam padėjo užsikabinti ir vyrų krepšinyje. Matėsi, kad Edgaras bus aukšto lygio žaidėjas, tačiau negalvojau, kad pasieks tokį aukštą lygį. Jis buvo kažkiek egoistas, tačiau labai dirbantis žaidėjas. Jam tas darbas ir egoizmas padėjo pasiekti „Žalgirio“ lygį.

Nuotrauka: : Fotodiena
Tuo metu manyje niekas jokio talento nematė ir niekur nekvietė. Visgi, aš dabar rungtyniauju Europos taurėje ir antroje geriausioje Lietuvos komandoje. Didžiuojuosi tuo.

Mano karjera iki šio sezono kilo. Tam reikėjo ir daug sėkmės. Jeigu ne Edas Nickus, aš nežaisčiau LKL. Jeigu ne Mantas Šernius, tuomet nebūčiau pasiekęs normalaus LKL lygio. Jei ne Kazys Maksvytis, tuomet nežaisčiau Europos taurėje. Visi jie labai stipriai prisidėjo prie to.

Kazys stipriai prisidėjo ne prie mano vienintelio tobulėjimo. Dabar jo vadovaujamame „Neptūne“ žiba ir kitas mano kartos atstovas – Arnas Butkevičius. Pas Kazį nėra rėmų, jis leidžia jaunimui klysti ir iš to mokytis, o tai yra labai svarbu. Pas jį nėra didelio psichologinio spaudimo. Tai nėra sutapimas, kad šiemet stipriai sužibo ir Butkevičius.
Arno potencialas niekada nekėlė abejonių, tačiau jo kūnas – deja, taip.

Su Žaniu Peineriu iš „Lietkabelio“ neseniai prisiminėme Kasparą Vecvagarą. Mano kartos latvių įžaidėją, kuris anksčiau priklausė „Žalgiriui“. Atrodė, kad šis gynėjas turi viską – puikius įgūdžius ir darbo etiką, tačiau jo kūnas tiesiog nėra sutvertas krepšiniui. Jis turėjo tiek traumų, kiek kiti krepšininkai jų neturi per visą karjerą.

Panašiai yra ir su Arnu, kuriam likimas atnešė ne vieną sudėtingą traumą. Tačiau krepšininkas atkaklus, labai siekia savo tikslo ir žaidžia  karjeros sezoną. 

Butkevičius nėra taškų darymo mašina, tačiau gali daryti daugybę dalykų aikštelėje. Tokie žaidėjai yra labai vertinami. Jei išvengs traumų, šis žaidėjas dar labiau visus nustebins. Pabelskime triskart į medį, kad Arno problemos su traumomis – jau praeityje.

Nuotrauka: : Fotodiena
Traumos sujaukė ir kito perspektyvaus mūsų kartos žaidėjo karjerą – Deivido Pukio. Fantastiškai U18 Europos čempionate rungtyniavęs gynėjas svaidė tritaškius per rankas ir pateko į simbolinį turnyro penketuką. Atrodė, kad auga puikus krepšininkas. Visus planus sujaukė Achilo sausgyslės trauma ir blogai atlikta reabilitacija. Po to jis priminė tik savo paties šešėlį. Visiškai neliko krepšininko – tapo dvigubai lėtesnis.
Last but not least. Jonas Valančiūnas. Visi tikėjosi, kad jis žais NBA, tą jis ir pasiekė. Šiemet jis praplėtė savo metimą, tai reiškia, kad jis vis dar dirba ir tobulėja. Tiesa, nors jis ten žaidžia stabiliai, tačiau ši vasara buvo pirmoji, kuomet Jonas pradėjo iš tiesų žaisti, o ne versti taškus per jėga, kaip koks medis.
Nuotrauka: : Fotodiena
Dabar jis naudoja judesius, prasukimus ir puskablius. Anksčiau jis buvo lengviau nuspėjamas, tuo pačiu – ir lengviau uždengiamas varžovų. Jonas žaidžia aukščiausiame lygyje, o mes to iš jo ir tikėjomės.

Auksinė karta. Su šiais vyrukais pasiekėme istorinį pasiekimą – jaunimo tarpe laimėjome visus turnyrus. Manau, kad tame ir yra pagrindinė esmė. Jei būtume laimėję vieną ar du, tai laikui einant laimėjimai nublanktų. Tačiau visi laimėti medaliai suteikia papildomą atspalvį, kurio niekada nepamiršime.

Baigę su vaikų krepšiniu mes išsiskirstėme skirtingais keliais, kuriuose pasitaikė įvairiausios duobės, traumos, nuopuoliai ar pakilimai. Tai neišvengiama dalis sporto.
Vieni talentai dingo, kiti netikėtai iškilo. Faktas tas, kad mums dar tik po 25-erius ir mes vis dar siekiame savo karjeros pikų. Įdomu, ką likimas mums atneš.

Žygimantas Skučas
Parengė: Žygimantas Skučas
Krepšinis

rekomenduojame