Neįtikėtina 2013 m. A lygos atomazga

2017-11-19

Futbolas

Algis Jankauskas

Algis Jankauskas

Prieš ketverius metus Lietuvos futbolas išvydo neįtikėtiną dramą, kurios liudininku tapau ir aš. Tuomet žaidžiau Vilniaus „Žalgirio“ klube. Vasarą UEFA Europos lygoje nužygiavome iki „play-off“ etapo, tačiau A lygos sezono finiše pradėjome stipriai buksuoti. 

Papuolėme į tikrą duobę, kuri prasidėjo iki čempionato finišo likus maždaug penkiems turams. Vienos lygiosios, kitos lygiosios, jautėme, kad kažkas ne taip, niekas nesigauna. Neįmušame įvarčių, neišnaudojame progų. Sužaidėme lygiosiomis ir su „Kruoja“, ir su „Banga“, ir su „Ekranu“. Niekaip nepavyko pralaužti ledų. 

Atrodė, kad ir ką bedarytume, niekas nepavyksta. Mes mušame iš kelių metrų – varžovus gelbėja vartų konstrukcija, neįtikėtina vartininkų reakcija ir panašiai. Tik smūgiuoja varžovai – įvartis. Ar iš toli, ar iš arti, ar rikošetas. Mes kuriam, spaudžiam, bet nelaimim. Varžovai nieko neparodo, bet iš mūsų atima taškus. Taip buvo.

Galų gale susiklostė tokia situacija, kad viskas turėjo spręstis paskutinėse rungtynėse. Tuo buvo sunku patikėti, nes dar visai neseniai turėjome nemenką pranašumą ir net patys netikėjome, kad taip galėtų nutikti. 

Paskutiniame ture mums namuose reikėjo nepralaimėti Marijampolės „Sūduvai“ ir būtume tapę čempionais, tačiau žinojome, kad nebus lengva. Į nugarą alsavo Klaipėdos „Atlantas“, tad suklupti neturėjome teisės, o ir „Sūduvai“ šis mačas galėjo lemti bronzos medalius. Jautėme didelį spaudimą ir atsakomybę.

Per šią juodą seriją turėjome visko. Žinojome, kad patekome į psichologinę duobę. Klubo vadovai nėrėsi iš kailio bandydami mums sugrąžinti tikėjimą savimi. Vilma Venslovaitienė yra labai puiki psichologė. Ji gerai išmanė tą dalyką. Turėjome susirinkimus, kurių metu visi susėsdavome ratu ir kiekvienas turėjome pasakyti, kaip manome, kur yra problema. Ji viską išklausydavo ir padarydavo išvadas. Turėjome ir asmeninių pokalbių, ir pokalbių telefonu. Bandė mus paveikti psichologiškai.

Prisimenu, visa komanda kartu žiūrėjome įkvepiantį filmą apie ledo ritulį pavadinimu „Legenda Nr.17“. Tai irgi buvo bandymas mus dar labiau įkvėpti. 

Su „Sūduva“ į aikštę ėjome kovoti dėl pergalės, nors psichologinė būsena vis dar buvo nekokia. Atrodė, kad viskas bus gerai, nes nuo pat rungtynių pradžios atakavome. Turėjome vieną, antrą, trečią momentą ir staiga iš niekur krito įvartis į mūsų vartus. Antrąjį kėlinį pradėjome vėl atakuodami. Vien pats asmeniškai turėjau tris geras progas įmušti, bet tai buvo Džiugo Bartkaus diena. Nuo mūsų buvo nusisukę futbolo dievai. 

Emocijų  buvo daug. Vienu metu aš su savo galva vos nesulaužiau vartų virpsto. Po eilinės neišnaudotos progos, kai neįmušiau iš kokių penkių metrų, iš tos nevilties ir pykčio priėjau prie virpsto ir galva į jį trenkiau. Neišlaikė nervai. Apsvaigo galva, buvau tikras, kad ją prasikirtau, bet kažkaip pasisekė. Apsiėjau be kraujo. Iš šio nutikimo dar dabar visi juokiasi. Neseniai Vėževičius buvo įkėlęs tą momentą į mūsų grupę. Klausė, kaip galva laikosi. 

Beje, tada būtent Džiugas Bartkus atrėmė mano gerą smūgį. Manau, tose rungtynėse jį ir įsidėmėjo „Žalgirio“ valdžia, kuri neseniai jį pasikvietė į savo gretas. Tą vakarą jis išdarinėjo neįtikėtinus dalykus.

Rezultatas tapo jau 0:3. Nepraradome tikėjimo, kad galime išlyginti rezultatą, tačiau to nepadarėme. Rungtynės baigėsi. Viskas. Mes pralaimėjome 1:3. Buvome nusiminę, nusivylę ir sugniuždyti. Daug žaidėjų liejo ašaras. Tuo pat metu Klaipėdoje su „Atlantu“ žaidė „Banga“. Netikėjome, kad gargždiškiai galėtų išvykoje atimti taškus. 

Mano galvoje jau sukosi mintys apie papildomas rungtynes su „Atlantu“. Man buvo labai gaila taip gausiai susirinkusių mūsų gerbėjų, kuriuos nuvylėme. Norėjome padaryti šventę, o čia... 

Gerai neprisimenu ar tuo metu klūpėjau, ar gulėjau ant vejos. Bet tada vis dar nieko nežinojome apie įvykius Klaipėdoje. Neturėjome jokių iliuzijų, tačiau staiga atbėgo Luka Peričius ir aikštėje mums pasakė, kad rezultatas 1:1. Tada nesupratau, kas vyksta – ar čia toks galutinis rezultatas, ar rungtynės dar vyksta. Nei džiaugtis, nei nesidžiaugti. Visi pradėjome laukti oficialaus patvirtinimo. Už poros minučių per mikrofoną informatorius pranešė, kad „Banga“ atėmė taškus iš klaipėdiečių ir mes tapome Lietuvos čempionais. 

Nuotrauka: : fkzalgiris.lt
Užplūdo emocijos. Pagaliau išsipildė mano vaikystės svajonė su „Žalgiriu“ tapti Lietuvos čempionu. Jau tada leidausi emocijoms ir euforijai. Alų midų gėriau ir švenčiau. Visi šventėm. 

Sezono pabaigoje mums nugarą atsukę futbolo dievai pagaliau sugrįžo. Ir juos atpūtė pajūrio vėjas.
Nuotrauka: : fkzalgiris.lt
Kas keisčiausia, kad mes tas rungtynes pralaimėjome, tačiau tapome čempionais, tuo tarpu „Sūduva“ laimėjo, bet liko be bronzos medalių. Prieš akimirką jie šypsojosi, o mes verkėme. Prabėgo kelios minutės ir viskas apsivertė aukštyn kojomis.

Dabar esu kitoje barikadų pusėje. Rungtyniauju Marijampolės „Sūduvos“ klube ir šiandien rungtynėse su Vilniaus „Žalgiriu“ paaiškės, kas taps 2017 m. Lietuvos čempionais. 

„Žalgiris“ yra mano svajonių klubas. Svajojau tapti jo dalimi, svajonę įgyvendinau. Ši komanda visada liks mano širdyje, tačiau dabar rungtyniauju Marijampolėje. Jeigu laimėsim kažkokio gailesčio „Žalgiriui“ nejausiu.

Nuotrauka: : Saulius Čirba
Visam Lietuvos futbolui tik į naudą, kad viskas spręsis paskutinėse rungtynėse ir tam įtakos neturės kiti mačai. Ateis daug žmonių. Tokios rungtynės padeda populiarinti lietuvišką futbolą.

Susitiksime akis į akį ir išsiaiškinsime, kas verti tapti čempionais. 

Laimės stipriausias. 



Titulinė nuotr. - fkzalgiris.lt
Algis Jankauskas
Parengė: Algis Jankauskas
Futbolas