Užstūmėm normaliai

2017-09-02

Krepšinis

Karolis Jachimavičius

Karolis Jachimavičius

Valančiūnas trečio ketvirčio pradžioj atstato petį į minkštametimį Howelą, tas nuo lietuviškojo mėsos kalno atšoka ir gelbėdamasis nuo lengvų taškų nusprendžia geriau užsidirbt ketvirtą pražangą, nuo kurios prasideda Izraelio kolapsas. Valančiūnas, Gudaitis, Kuzminskas, Ulanovas - priekinė linija prieš silpnąją žydų vietą stūmė normaliai ir užstūmė.

Bet dar svarbesnis negu metodiškas varžovų daužymas po krepšiais buvo suintensyvėjęs agresyvumas puolime ir ypač gynyboj. Pagaliau krepšinio biškį pažaidė Mačiulis, nuo pat pradžių pasileidęs į plėšančius prasiveržimus pelnyt taškus ir alint Casspi. Tiesa, tie epizodai, kuriuose jis būdavo apstabdomas arba likdavo centruot vis dar buvo graudūs. Mėtė į krepšį kaip dėdė, kuris ėjo pro krepšinio aikštelę ir vaikėzai jį įkalbėjo mest į krepšį.

-Dėde, meskit, prašom.
-Ne, ką jūs, man reikia eit.
-Dėde, nu būkit geras.
-Nu gerai, vieną kartą.

Atsistumia pečiu, varžovas atšoka, paleidžia iš po kašio metimą, kuris atrodo kaip rėžimasis galva į stiklines duris. Bando Mačiulis apsieit su minimaliom sąnaudom tokiose situacijose ir apleidžia savo, ėm, darbą pėdomis.

Kitas pagaliau prasidėjo antram ketvirty, kai rinktinė atidarė stūmyklą nuo savo krepšio. Kuo kiečiau atkovot kamuolį, kuo greičiau jį įsukt. Tarp puikių momentų buvo ir greitį kojose įjungęs ir paskui Casspi suspėjantis Ulanovas, ir kūną prieš šiek tiek didesnį Eliyahu atkišęs ir nuo to kančių liepsnose nemiręs Kuzminskas, ir Valančiūno vartymasis iš situacijos, kai trečiam ketvirty liko prieš mažutį gynėją ir bandė pasinaudot savo ilgom rankom, kad jį užspaust, iškrapštyt kamuolį. Drąsiai ir tvirtai padėjo po krepšiu trečiam ketvirty JV. Nekalbu čia apie Motiejūną, kuris gynyboje prieš Howelą vėl pasitenkino buvimu prieš žmogų, o apie aukštus šuolius negalvojo. Jei pašoka kokį kartą, tai jaučiasi didelį darbą padaręs. Ir tas DMo pasas nuo tritaškio Valančiūnui pačioj pradžioj. Tai net ne klaida buvo, o tingėjimas žaist. Kaip ir Gecevičiaus pasidavimai pagundai išeit iš už cilindro, tų pakeltų rankų pozos gynyboje, ir kyštelt rankas į priekį. Kantrybės reikia turėt.

Deja, iš gynybos prieš greitas Gruzijos atakas pirmoj pusėj Lietuva buvo nepasimokiusi ir per dažnai laukė, kad kitoj atakoj Izraelis darys tą patį, ką praeitoj. Tai nebuvo sąžiningai pralaimėtos greičio dvikovos, orientacijos stoka.

Koordinacijos dar trūksta ir greitose atakose. Antram ketvirty Kuzminskas pastūmė kamuolį ir tada liko prie tritaškio, kur turėjo vargo, ką su juo daryti, kam jį atiduot, kaip čia viskas sunku. Trečiam ketvirty po vienos greitos atakos Kalnietis galėjo daryt verpstę į kairės pusės stepes, Izraelis dar buvo nesustojęs. Kalnietis verpstę, haha, aš juokauju, bet labai rimtai juokauju. :| Paskutiniam ketvirty buvo situacija, kai rinktinė ėjo keturi prieš tris ir vėl išsigando improvizacijos ir kūrybos ir tik bauda prieš kamuolį priiminėjantį Valančiūną išgelbėjo situaciją. Greitas puolimas dar jaunatviško lygio, o ir oponentas buvo ne pats stipriausias grupėj.

Antrose rungtynėse iš eilės Kuzia pamėtė tritaškių, vieną įpliumpino visiškai žiūrėdamas į ranką. Tiesiasi pamažu, bet dar anksti sakyt, kad atsigavo ir stojo į gerą ritmą. Taip pat nieko gero nesakysiu apie Ulanovo centravimą, kadangi vikrus jis vis dar nėra, o jo grėmėzdiški, bet taiklūs puskabliai dar nėra sistema anei jis parodė, kad gerai jaučia judesį ir gali lengvai iš savo pacentravimų išpasuot. Šiandien žaidėm prieš Izraelį.

Valančiūno agresyvumas šiandien atnešė daug dividendų švilpukais, bet visgi tai buvo ne žingsniai link olajuwoniško minkštumo, o naudojimaisi savo įpročiais. Porą kartų Izraelis perkando Jono klasikėlę veržtis iš šono kabliui, porą kartų jis pasidavė savo įpročiui nebesusikaupt metimui iš po krepšio po kietų grumtynių ir ne metė, o stūmė kamuolį į lanką. Žaidėm prieš stiprių centrų neturintį Izraelį.

Apie Juškevičių turiu pasakyt, kad paleido trečiam ketvirty savo gynėją po krepšiu kaip kokį praeivį prekybcentrio daržovių skyriuje - atsiprašau, man reikia jus apeit, kad pasiimt maišelį. Aš čia trupinutį būnu bjaurus, nes jo tarpkontinentinis pataikymas buvo tikrai puikus. Geras pavyzdys, kad spaudimo reikia visada neatleist ir krapštyt menkiausias smulkmenas. Antroj vietoj lieka Gudaičio epizodas antram ketvirty, kai sunkusis žmogus pakilo į orą po Gecevičiaus iš už nugaros pražiopsoto žmogaus ir daugiau smogė negu dėjo bloką. Puikus šuolis ir gera kryptis dėl įdedamos energijos.

Kad neįsijaustumėt svaigt, kaip viskas faina, prisiminkit Kalniečio epizodus antro ketvirčio pabaigoj, kai jis įjungė savo blogiausią madą ir pradėjo pasuot iš pašokimo ir apsispręst, ką darys prieš dėdamas dvižingsnį. Mūsų įžaidėjas tada iš po krepšio paleido ne plytą, o visą Trakų pilį. Jo nesugebėjimas įsisąmonint savo gerų ir blogų poelgių per naktį niekur nedings. Mokytis reikia kiekvieną akimirką, iš kiekvienos savo klaidos ir kiekvieno gero momento.

Karolis Jachimavičius
Parengė: Karolis Jachimavičius
Krepšinis

rekomenduojame