Krepšinio ideologijų mūšis

2017-09-09

Krepšinis

Erildas Budraitis

Erildas Budraitis

Šiandien Europoje nėra dviejų labiau besiskiriančių krepšinio ideologijų nei Lietuvos ir Graikijos. Ir aš ne apie gynybos schemas ar derinius puolime.  

Šeštadienį susigrums ne tik dvi komandos, bandysiančios žengti žingsnį arčiau Europos čempionų titulo. Šeštadienį Lietuvos ir Graikijos rinktinės reprezentuos du fundamentaliai skirtingus požiūrius į sporto šaką, kurioje abi XXI amžiuje pasiekė įspūdingų rezultatų. 

Pirmiausia, grįžkime 11 mėnesių atgal.

310 dienų. Tiek laiko Dainius Adomaitis turėjo pasiruošti 2017 metų Europos čempionatui. Lietuvos rinktinės vyriausiojo trenerio darbas - vienas autoritetingiausių visoje šalyje. Reikalavimai ir lūkesčiai - milžiniški, netgi dažnai atitrūkstantys nuo realybės. 

Lietuvoje rinktinė prasideda ir baigiasi treneriu, kurio žodis - paskutinis. 

65 dienos. Po ilgų ir nesėkmingų vyriausiojo trenerio paieškų Graikijos rinktinės vedliu paskirtas Kostas Missas Europos čempionatui pasirengti turėjo 65 dienas! 

Iki tol tik jaunimo ir moterų komandas treniravusio K.Misso autoritetą dar labiau susilpnino Graikijos krepšinio federacija, pareiškusi, kad rinktinė „vis vien turi reikiamus žaidėjus” ir ankstyvas trenerio paskyrimas, suteikiantis laiko parengti planą, nėra svarbus. 

Tai ne tik susilpnino bet kurio ateityje būsimo Graikijos trenerio pozicijas, bet taip pat pasiuntė aiškią žinia žaidėjams: jūs valdote komandą. O kai valdžia suteikiama į kovas su kėdėmis įsitraukusiems, smūgiais su komandos draugais apsikeitusiems Ioanniui Bourousiui, Nikui Pappui bei kitiems didelį ego turintiems graikų žaidėjams - lauk nemalonumų. 

Tai ne pirmas atvejis, kai Graikijoje smukdomas rinktinės trenerio autoritetas. 

Būtent dėl to šiemet Graikijai dažnai trūksta veiksmų koordinacijos. Kartais dėl asmeninių ambicijų, kartais dėl nuoširdaus rūpesčio komandos rezultatais, žaidėjai aikštelėje perima trenerio vaidmenį, bando koordinuoti keitimus, keisti puolimo struktūrą ar pradeda kaltinti vieni kitus gynyboje. 

Kol kas šis chaosas lėmė nuviliantį graikų žaidimą grupės etape, tačiau aukštas individualių žaidėjų meistriškumas, susiklosčius tinkamoms aplinkybėms, potencialiai Graikijai dar šiame čempionate atneštų medalius. 

Panašaus chaoso šiemet šiek tiek baiminausi ir Lietuvos rinktinėje. Komandą palikus Jonui Kazlauskui, Robertui Javtokui, Pauliui Jankūnui ir juos pakeitus jaunesniais, autoriteto neturinčiais žaidėjais, draugiškų rungtynių etape Lietuvos rinktinėje matėsi aukščiau aprašyto graikiško braižo. Vėliau, prieš Europos čempionato pradžią, jo neliko nė kvapo. 

Jonas Kazlauskas yra pasakęs, kad Lietuvos rinktinėje, be jokių išimčių, turi žaisti geriausi. Tokios pat ideologijos šiemet laikėsi ir D.Adomaitis. 

1800 kilometrų piečiau didelė dalis gerbėjų mano, kad Thanasis Antetokounmpo į Graikijos rinktinę pateko tik dėl brolio Giannio. Pirmajame Europos čempionate žaidžiantis T.Antetokounmpo dar paaštrino situaciją po pralaimėjo Suomijai, kai kalbėdamas su nacionaline televizija abejojo savo komandos draugų atsidavimu rinktinei. 

Kaip ir galima tikėtis, šie žodžiai iš pirmą kartą čempionate Graikijai atstovaujančio žaidėjo, kuris, sirgalių akyse, komandoje - dėl brolio - sukėlė dar didesnį sąmyšį.

Lietuvoje ir Graikijoje kaip diena ir naktis taip pat skiriasi suvokimas, kas yra nacionalinė rinktinė ir kokią vietą ji turi užimti šalies krepšinio paveiksle. 

Graikijoje nacionalinė rinktinė nesuvienija žmonių ir nėra krepšinio struktūros prioritetas. Ir tokia situacija - ne tik krepšinyje. Futbole klubų sirgaliai taip pat per daug nesijaudina dėl rinktinės rezultatų.  

Graikijoje sirgaliai nėra atskiro sporto gerbėjai, kaip dažniausiai yra Lietuvoje. Vienos sporto šakos gerbėjai Graikijoje - tikra retenybė, tad dažniausiai palaikoma visa organizacija, pavyzdžiui, „Panathinaikos“, „Olympiacos“, AEK, PAOK ar „Aris“. Graikija - klubinio sporto šalis. Graikai myli klubą ir nori, kad klubas laimėtų.  

Net mažo gimtojo miesto komandos palaikymas Graikijoje yra aukščiau nacionalinės rinktinės interesų. 

Lietuvoje viskas labai paprasta. Rinktinė - aukščiau visko.

Senovės graikų mitologijoje apakusieji manė, kad tai - dievų bausmė už nepagarbų elgesį.

Graikija per pastaruosius aštuonerius metus pralaimėjo visus svarbiausius įtemptus mačus atkrintamosiose. Kasmet pretendente lipti ant podiumo laikoma komanda, paskutinį kartą ketvirtfinalio barjerą peržengė 2009-aisiais.

Mano gero draugo graiko Sebastiano manymu, jo gimtosios šalies rinktinė šią vasarą vėl keliskart bandė paneigti krepšinio logiką, ypač menkindama trenerio svarbą. 

Tad prisimenant graikų mitą, pralaimėjimas Suomijai ir ketvirtoji vieta grupių etape buvo tik pradžia. 

Prieš šeštadienio krepšinio ideologijų dvikovą Sebastianas klausė manęs: „Už nepagarbų elgesį su krepšiniu, kuri gi komanda Europoje būtų tinkamesnė krepšinio aikštelėje nubausti Graikiją?“.

Su ambicijas namuose palikusiais žaidėjais. Paskutinį žodį turinčiu treneriu. Vieningu ir visą šalį apimančiu gerbėjų būriu.  

Už Lietuvą, kuriai šeštadienį rinktinė bus aukščiau visko.

Erildas Budraitis
Parengė: Erildas Budraitis
Krepšinis

rekomenduojame